Likome vieni

Ant aukšto kalno
mes likome vieni.
viršum galvos tiktai dangus
rugiagėlėm užsėtas,
žemai – rudens aitrumas
ir meilė
septyniskart užtrukus kelyje.
 
Pabėgsiu, kur viskas bus kitaip,
kur suremia pečius pušynai
ir viksvos išpina rankas,
padėsi jas ant kelių,
stalo ar priglausi, tenai
sausas šakas širdies
kapoja medkirčiai.
 
Nors užsimerk ir eik
sapnais iki namų,
po žiupsnį barstant
vakaro ramybę,
kiek lieka skersvėjo –
permest
į priešų pusę.
-------------------
Ak, angele, nedaug tavęs prašau!
Girinukas Mi

2017-09-07 10:34:15

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2017-09-08 23:44:55

Vaizdingos ir mielos eilės.
Neaišku ar angelui taip pat atrodys, kad tai nedaug.

Vartotojas (-a): kaip lietus

Sukurta: 2017-09-08 01:28:55

Ir daug, ir nedaug. Nežinia, kaip tas angelas vertins :(

Vartotojas (-a): Rena

Sukurta: 2017-09-07 14:16:48

Taip, puikus eilėraštis...

Vartotojas (-a): Audronaša

Sukurta: 2017-09-07 12:46:10

Jausmų antplūdis ,prašantis tiek nedaug ir kartu daug.

Vartotojas (-a): Saulėlydis

Sukurta: 2017-09-07 12:09:59

Koks grožis :) Tiesiog malonums skaityt, matyt ir jaust. Ačiū.