Pakalnučių sniegynuos paklydusią
Aš parvesiu į rudenio šlamesį,
Kur lietus liečia veidą nelydamas,
Kur diena tik truputį užtemusi.
 
Kur nėra sugalvotų melodijų,
Kai varpeliai užgožia gyvenimą...
Nebijok, mano rudenys rodys tau
Vien tiki tai, kas yra arba menama.
 
Netikėk sidabriniais saulėtekiais –
Jie atspindi lyg veidrodžiai rūpesčius.
Nesvarbu, kad tu laiką sulėtinai –
Jis gerokai greitesnis už skubančius.
......................................................................
 
Tad pabūk,
Kur lietus apkabina tuos tikinčius,
Kad diena,
Nors pilka, bet visai ne beprasmė.
Ir tuomet
Visada su tavim pasilikčiau čia,
Net save
Tarp nukritusių lapų surasčiau...
 
2017 m. rugsėjo 4 d.