Santrauka:
Kai neturi žvejo trobelės ant jūros kranto ...
Nesiklausus, ar galima, tyliai atlaušiu –
Tai, ką noriu žvilgsniu savo visad regėti –
Mažą kraštą dangaus, kur saulėlydžiai rausta, –
Pakabinsiu kampe, tartum išskleistą skėtį.
Kai žiedai vys gėlių, į vazas pilsiu jūros –
Po stiklinę ar dvi, kad bangom siaust pakaktų,
O jų keteros baltos ir, žinoma, sūrios
Paskandintų giliai mano ilgesio raktą.
Iš senos knygos lapą, galbūt, paskutinį, –
Ten dažniausiai į turinį viskas sudėta, –
Išsiplėšiu slapta, vėl turbūt be leidimo,
Vien iš didelio noro sau laivą turėti.
Popierinis tas laivas, bet tamsai užėjus,
Baltą plunksną žuvėdros lyg burę iškelsiu.
Apkabinus kelius kantriai lauksiu, kol vėjas
Pasiduos... Mestels gintaro gelsvo...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2017-08-30 14:11:52
O taip, nuostabu būtų stebėti nuolat besikeičiančią jūrą... Eilės puikios ir įtikinančios...
Moderatorius (-ė): KitaJūra
Sukurta: 2017-08-30 07:36:24
Viltingai vaizdinga...aritma...AČIŪ
Vartotojas (-a): poeta
Sukurta: 2017-08-29 21:56:10
Eilės nuostabios, tikrai mestelėjot aukso geltono
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2017-08-29 16:11:44
Nepaprastai, įtaigiai, vaizdžiai, su didele meniškumo galia...
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-08-29 13:29:13
jaukios , švelnios, įtaigingos eilės...
Vartotojas (-a): baltoji varnelė
Sukurta: 2017-08-29 09:23:46
Labai miela."Išgalvojau lietų, išgalvojau giedrą, išgalvojau jūrą
ir kai ką daugiau..." Pasirodo, galima viską turėti, tik reikia
labai norėti.Šaunuolė!
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-08-29 08:46:12
nebėra, ko pridurti, puikiai.