Nebelsk,  lietau, vis tiek neįsileisiu,
Naktis ir tu — draugaukite abu.
Geriau rytojaus puslapį atskleisiu,
Jį pribarstysiu vasaros žiedų.
 
Saulėgrąža per petį žvelgia
Su aukso šypsena plačia.
Nedrąsios, žydros astrų galvos
Tegul priglus prie jos šalia.
 
Tau neišplėšti iki ryto
Ir nenukrėst lyg obuolių,
Ant balto lapo prirašytų,
Vėlaus vidurnakčio minčių.
 
Kažkur gal upėm išsiliesi,
Ridensi akmenis kalnų,
Griaustinis griaus ir dūksit dviese,
Prie išsigandusių žmonių.
 
......................................
O čia...
Nebelsk, lietau, į lango stiklą,
Man tavo „morzės“ nesuprasti.
Turi pasaulį, turi jį visą.
Aš —
galiu tik mintį šviesią nešti.