Na ką, tai skirstomės tirštėjant kraujy ižui
Ir žodžiams eižėjant iki kimaus skiemens,
Nes juk kas nuplaukė, atgal nebesugrįžo
Ir jokios šmėklos nebesivaidens.
Paglosto ausį svirpiantis rugpjūtis —
Likučiai vasaros (o gal būt ir būties).
Kaimynas džiūgauja vejas trumpai nuskutęs.
Rimtai svarstau — ar verta tai pradėt?
Bus pirmos šalnos — nutrupės, kas trupa,
Sumigs be sapno boružės, žiogai
Ir anei žodžio neišsprūs iš lūpų
Lyg po šalnų į luitą sušalai.
Artėjant Ilgėms kaupiasi graudumas,
Nebesuraikomas į skiemenis, žodžius.
Na ką, tai skirstomės — į pelenus, į liepsną ir į dūmus,
O ledo luitas tirps ir greit išdžius.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-08-21 15:29:55
Stipru kaip visada. Pagarba.
Vartotojas (-a): Ramunė Vakarė
Sukurta: 2017-08-19 21:40:30
Daugiaprasmis tas skirstomės visą eilėraštį laiko ant bangos.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-08-19 16:01:05
Niekada nieko nereikia daryti paskubomis. Saitus nutraukti nesunku, tačiau sujungti būna sudėtinga.
Vartotojas (-a): Langas Indausas
Sukurta: 2017-08-19 13:39:59
Daug tiesos pasakyta...Graudumas, kaip ir džiaugsmas, ateina ir praeina, ir vėl ateina...Amžinas Būties Ratas. O ir Fizika sako: niekas neišnyksta (tik pakeičia būvį). Visa Tai gražiai ir aprašyta eilėraštyje...Na, tas Skirstomės man nuskambėjo savanaudiškai ir egoistiškai - juk niekam nepatinka liepiamoji nuosaka.
Vartotojas (-a): baltoji varnelė
Sukurta: 2017-08-19 09:54:18
Nesiskirstom,miela Nijolena, dar nesiskirstom. Pasibūkim paskutiniuose spinduliuose kol
"sumigs be sapno boružės ir žiogai", o paskui, kaip V.Kernagio dainoj - veidu į samanas...
Vartotojas (-a): daliuteisk
Sukurta: 2017-08-19 09:02:29
Nuostabu!