Nieko neliko nežinomo –
seną obelį apsivijo žaltys,
o lapai nuplaukė rudenio
upe tarsi žuvys.
Ir prie tirpstančios kalbos,
lyg prie egzotiško vaisiaus,
arba išragautos kavos
įprato liežuvis.
Nieko neliko nežinomo –
net kareivio kapo,
net nuplėšto metskaitlių lapo.
Vienas likau nežuvęs.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2017-08-13 12:52:31
...ir skaitant reikia kapstytis...
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-08-13 12:50:47
giliai ir puikiai
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-08-12 19:13:33
Giliai čia pakapstei. :) Bet žaltys keičia juk odą...
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2017-08-12 14:15:02
Nors metaforos įvairiarūšės (vienaip pažinimą reiškia obels ir žalčio duetas, kitaip per rojų ir pragarą einąs gyvenimo kareivis, o tyrinėtojas liežuvis darbuotojasi su savo specifiniais receptoriais), bet mintis yra gana vientisa.
Medis pasitarnavo ir vaisiams, ir lapams, ir plukdymui (visa ko praeinamumui) išreikšti.
Egzotika, visokie skoniai išbandyti – taigi, nieko neliko nežinomo. (Bet tik šiame kūrinyje, nes šiaip ragavimų ir žinojimo tema kur kas platesnė).
Supratau, kad pasirinkta rudens kaip brandos idėja. Gyvenimu derėjusią obelį pasmaugė žaltys… tuo pat nėra nevilties – gyvybė apglėbta išminties.
Gražu ir su protu.
Parašiau įspūdžius štrichais, nes labai karšta. Be to, norėjau bent laikinai sukurti palmę (lapas-vėduoklė, fone galimi visokie vasariški malonumai).
O paskui viskas nuplauks.