dar speiguota, dar laukiam varnėnų
ir sula beržuose dar užšalusi,
po mėnulio šerkšnu pasėdėkim
te lyg sniegas plaukai mūsų bąla,
te trumpėja naktis tarsi kelias,
kuriuo grįžta žibutės ir paukščiai,
aš pagausiu tau snaigės drugelį, –
tu šnabždėsi:
dangus ne per aukštas.
dar speiguota, dar laukiam varnėnų,
o prabėgo jau visas gyvenimas,
aš sakau:
kai pasieksime slėnį, –
tu ir ten, – atsakai, –
būsi mano.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-08-09 16:08:49
Skanu ir gera skaityt...
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-08-09 13:13:20
Labai mielos eilės.
Gyvenimas taip greitai pabėgo ir nežinia, kas laukia už kelio vingio. Kas žino? Gal gal taip ir bus.
aš sakau: kai pasieksime slėnį, –
tu ir ten, – atsakai, – būsi mano.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-08-09 11:23:59
Super. Žaviuosi. Tai – tikra poezija.
Vartotojas (-a): Maybe
Sukurta: 2017-08-09 02:01:22
Puikios eilės. Dar pažaisčiau žodžiais. Patiko dėstomos mintys.
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2017-08-08 13:57:26
Fainas, ypač poetiška antra pusė. Apskritai yra to, dėl ko nukreipčiau į miniatiūrą.
Iš žemiškesnių matavimų pažvelgus:
trūksta trečios eilutės pabaigoj kablelio; (smulkmena)
te trumpėja > tetrumpėja (liepiamoji nuosaka kaip tegyvuoja ir pan.), nors gali būti, kad stiliaus, niuansų labui geriau neformaliai. (te te duoda :D)