Turtai

Tik nuotrupos minčių, jausmų, atsiminimų,
Tik nuotrupos ir daug juodos spalvos
Man dosniai seikėjo likimas
Ir krovė sielon be jokios tvarkos,
 
Be pavadinimų, be derinių, be datų,
Be lydraščių, galiojimo, be fabriko ženklų
Kai veš vaikai tą šlamštą sąvartynan,
Suprasti negalės – na kas gi čia brangu?
 
Kodėl kišau palėpėn – juodai dienai,
Tada, kai juodesnių jau negalėjo būt?         
Jie nežinojo, kad kas kartą mane vieną
Kieme palikę vežasi kartu
 
Dalelę viso to, kas be jokios vertės,
O mašinytės išsuka iš kiemo kaip ežiai –
Pro langus moja letenėlės – patikėk,
Sugrįšim. Tik ar ne per vėlai?
 
O būna, jie sugrįžta – raktus pamiršę nuosavų pilių
Ar žoleles, per vasarą džiovintas...
Po to jau viskas. Parsliūkina vienatvė.
Tylu kieme. Ir troboje tylu.
 
Sugirgžda dar iškirmgraužėję laiptai –
Lipu, padėsiu juodai dienai, kas atlikę,
Ko niekas niekada nepasiges, negrįš,
Pajudintų atsiminimų dulkių šokį
Apšvies įspindęs saulės spindulys.
daliuteisk

2017-08-02 08:57:00

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): eglute7

Sukurta: 2017-08-03 09:43:38

Kaip visa tai pažįstama! :)
Kartais tokia nostalgija apima...
 

Vartotojas (-a): kaip lietus

Sukurta: 2017-08-03 00:15:24

Nematau aš čia raudos. Raudoje paskutinė eilutė nebūtų su saulės spinduliu :) Susitaikymas su tuo, kas neišvengiama žinant, kad tai, kas praėjo, praėjo ne veltui. Sugrįš. O gal ne. Bet tokia dalia...

Vartotojas (-a): Saulėlydis

Sukurta: 2017-08-02 16:41:25

Skausminga rauda... Susmigo giliai... 

Moderatorius (-ė): Pakeleivis

Sukurta: 2017-08-02 16:17:50

Turtų, palėpės metafora poetiška, bet visumos išraiška artimesnė (man panašesnė) į lyriką.
Jeigu tai nors kiek svarbu. Beveik jau galvoju, kad skaitytojui reikia pirmiausia paveikaus turinio.

Turinys, mano supratimu, nėra linksmas. Išmintingas (nors tai nėra vienspalviška, išmintyje paprastai klaidžioja ir grauduliai, ir kiti svečiai). Graži pabaiga.

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2017-08-02 12:43:27

Deja, mūsų visų panašus likimas pačių ir atsiminimų laukia. Vienų anksčiau, kitų vėliau. Kaip vakar vienas gydytojas pasakė: "Bus amen, Maryte". Pirmą kartą išgirdau tokį posakį. Pralinksmino. Paguodė: jeigu prieš keletą mėnesių būčiau buvusi kitoje vietoje, man pas jį jau nebebūtų reikėję eiti.