Degalinė dykumos viduryje

Nežinau, kaip tenai atsidūriau ir kiek laiko visa tai truko. Pamenu tik tiek, jog visur aplinkui buvo daugybė smėlio. Smėlis, smėlis, smėlis... vien smėlis. Tikrų tikriausia dykuma. Nei žemės, nei dangaus, nei medžių. Anei žolelės jokios – ką ir bekalbėti apie menkiausią šešėlį! Nė trupinio duonos, nė lašelio vandens. Kaip ilgai taip klampojau vos vilkdamas kojas? Gal dieną, gal dvi, gal savaitę... O gal mėnesį, metus, amžinybę. Tiek, kiek buvau ir esu žmogus.
 
- - -
 
Ir staiga tolumoje, tenai, kur turėtų būti horizonto linija, jau beveik sutemus išvydau tarytumei švieseles. Sukaupęs paskutiniuosius jėgų likučius, paspartinau žingsnį. O gal man taip tik atrodė. Nesvarbu. It uodas į laužą veržiausi švieselių link.
 
- - -
 
„H-O-P-E“ – ryškiai švietė keturios tūrinės žmogaus aukščio raidės virš degalinės stogelio. Nesąmonė! Ar gali taip būti? Ką reiškia tasai užrašas? Stipriai įsikandau į riešą. Šviečiančios raidės virš degalinės neišnyko. Iš ašarojančių akių byrėjo smėlis.
 
- - -
 
Asfaltuota aikštelė, degalų pildymo stotelės, žarnos... Nė vieno automobilio, parduotuvė, automatiškai atsidarančios durys. Kažin kokie žurnalai sukinėjamuose stovuose, lentynose – energiniai gėrimai skardinėse, vanduo buteliuose, šokoladukai...Vanduo!.. O pardavėjo nėra.
 
- - -
 
Na ir kas. Nėra juk ir pinigų, ir manęs gal net nėra. Tik cigarečių pakeliai, pakibę virš galvos toje vietoje, kur už kasos paprastai stovi žmogus. Ir kišenės, pilnos smėlio.
 
- - -
 
Nesuvokdamas, ką darau, apsisuku ir einu lauk pro vėl prasivėrusias duris. Tenai, kažkur už visu svoriu užgulusios tamsos – neišmatuojama dykuma. Prisiartinu prie degalų pylimo stotelės. Jaučiu, kaip lūpos plyšta į visas šalis. Automatiškai stveriu vieną iš žarnų. Virš jos – berods, raidė „P“. Metalinį galą smeigiu sau tiesiai į gerklę ir spusteliu paleidimo svirtelę. Žarnoje pasigirsta šniokštimas.
 
- - -
 
Pramerkiu akis. It miegančio begemoto plaučiai lėtai kilnojasi baltutėlės užuolaidos. Vėjas vis neapsisprendžia – užlėkti kambarin, ar ne... Lubose žaismingai šoka nėriniuoti raštai, šešėliai. Begalinis sotumas ir ramybė. Tyla ir kietas tamsiai rudas spenelis burnoje, kurioje dar nėra nė vieno danties.
 
- - -
 
Paskui greitai lekiu dviračiu. Viskas aplinkui dvelkia įkaitusiu vasaros vieškeliu ir dviračio grandinės tepalais. Tasai svaiginantis tepalų kvapas – nuo mano baltų pirštų, išraižytų juodais šuorais. Tokių net zebras pavydėtų. Ką tik pats šiaip ne taip užsidėjau nuolat krentančią grandinę.
Staiga vairas išsprūsta iš rankų ir sulėtintai (man taip atrodo) skrendu tiesiai į... knibždėte knibždantį skruzdėlyną! Gulėdamas ant šono ilgai stebiu tuos keistus nuolat judančius taškelius, tempiančius dešimtis kartų už save didesnius spyglius. Vienam taškeliui leidžiu užbėgti ant pradrėksto piršto. Tada perkandu skruzdėlę iltiniais dantimis. Rūgštu.
 
- - -
 
Pusgilėje lėkštėje su tamsiai mėlynais apvadais – baltos duonos riekė, kaip reikiant įtepta geltonu sviestu. Greta – kruopščiai nužievintas antaninis obuolys. Neperpjautas. Visas. Girdžiu, kaip močiutės verpimo ratelis caksi vakaro mįslės ritmu. Taip, taip, tai ji, močiutė, tenai kažkur už krosnies. Vilna palaipsniui virsta siūlais, o malkos – anglimis.
 
- - -
 
Senelis tvirčiau suspaudžia plaštaką. Jis parodys, kur yra ėdžios. Prisnigo tiek daug, jog ėdžių stogelis kone įlūžo. Snaigės apsivijo pabalusius šiaudus. Kažkur užpustytoje pakelėje plaka žvėries širdis. Senelis beveik neturi žandų. Jie labai įdubę, bet jis be galo mane myli.
 
- - -
 
Žiūriu žemyn į iškastą duobę. Gili, bjaurybė! Kraštuose prismaigstyta baltų rožių žiedų ir eglišakių. Į nesuskaičiuojamus pasaulius dūžta grumstai, tėkšdamiesi į medinės dėžės dangtį. Toje dėžėje – subliuškusios krūtys ir nebe tokie kieti (išdžiūvę) speneliai. Pasukęs galvą į šoną, įsikandu į petį. Bumpt-bumpt-bumpt...
 
- - -
 
Po „P“ raide įskaitau vos pastebimą užrašą „P-A-S-T“. Grąžinu degalų žarną į jai prideramą vietą. Klankt. Gerklėje jau mažiau smėlio. Lūpos po truputį atsigauna. Nuo kraštelių centro link. Tačiau troškulys niekur neprapuola. Nieko nelaukdamas stveriu kitą žarną, pažymėtą raide „F“. Įsistatau į gerklę.
 
- - -
 
Pramerkiu akis. Užuolaidos tebesikilnoja. Pageltusios kaip rūkaliaus dantys. Aplinkui – sunkiai tveriamas šlapimo tvaikas. Krust, krust... Kojos nepajudinamos. Tarsi į jas vakar kažkas būtų pripylęs statybų skiedinio. Sieninis laikrodis kala nesibaigiančias sekundes į begalinę tuštumą.  Beprotis!
 
- - -
Tamsu. Jaučiu vien švelnų siūbavimą. Taip tik nepikta jūra siūbuoja laivelį. Arba ištįsusi smilga jos viršūnėje nutūpusią boružę. Birželio pradžioje. Lėtai veža.
 
- - -
 
Kas ten taip daužosi iš viršaus?! Gal liaukitės pagaliau! Viskam yra ribos! Kruša, škvalas? Iš kur tasai eglišakių ir smėlio tvaikas? Kodėl taip tamsu? Kada prašvis?..
 
- - -
 
Po „F“ raide įskaitau vos pastebimą užrašą „F-U-T-U-R-E“. Degalų žarną įstatau į vietą. Klankt.
 
Nerijus Laurinavičius
2017-07-28
aizbergas

2017-07-29 15:48:05

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Pakeleivis

Sukurta: 2017-07-29 23:55:54

Kiek Jūsų prozos skaičiau (rinkinį tai jau tikrai), tiek galvojau, kad pakomentuoti nesugebėčiau. Daug simbolių (ne visai tas žodis, bet autorinį braižą kažkiek nusako). Temos būtinės, aišku, bet kaip būties tūkstančiai atspalvių mainosi, taip ir mintis nardo, – lyg žuvis saulėje... Kaskart tegaliu bandyti mintį pasekti, nusakyti ryškiausią kontūrą ir kai kuriuos momentus.
 
Iš Degalinės – dar viena žmogaus – amžinojo keleivio – kelionė laiku (ir vidinė).
Keliaujama būna įvairiai, pėsčiomis, skraidomis ir plaukte, o šįkart, atsidūrus Gyvenimo dykumoje, „transporto“ priemonė pildoma degalais tiesiogiai per gerklę.
Atrodo, degalai reiškia ne tik energijos papildą, bet yra ir simbolis-priešprieša gyvajam vandeniui ir prosenių pienui; degalai tėra dirbtinis energijos šaltinis, paliekantis šlapimo tvaiką… (bet ir be jų išjudėti neišeina, ypač į ateitį...).

Regimos raidės sujungia laikus, vaizdo struktūra, kryptys –  aišku.
Nors nesprendžiu, ar verta kaip nors atskleisti, kad HOPE – VILTIS, PAST – PRAEITIS, FUTURE – ATEITIS, bet pagalvojau, kad tam tikra dalis skaitytojų gali to pasigesti. Aš asmeniškai nemanau, kad dabar esmė nukenčia.  Be to, dykuma yra plati sąvoka, plyti tarptautiškai, o kitakalbiai užrašai kaip tik puikiausiai kontrastuoja su prigimtinėmis ištakomis (duona, vanduo, protėvių šviesa).
 
Taigi visuma veriasi taip.
Takus amžinybės smėlis. Ir jame žmogus, traukiantis šviesos, vandens link.
Sapnuojantis, judantis? Nelabai ir svarbu, nes supa miražas, dūmo užuominos… vanduo kokia nors forma priartėja (kad ir degalinės gėrimų buteliukais), bet lūpose amžina sausra...
Nežinia, ar neįskaičiau kokio papildomo miražo, nesamybės, bet ašarojančios akys, iš kurių pabiro tas nesibaigiantis smėlis, kažką sako apie vidinį vandenį – gyvastį.
Patalpa su nėriniuotais lubų raštais, ramus sotumas ir bedantė burnelė kažkiek atkartoja pūkinio „Devyniasdešimt devyneri“ motyvą (būvio perversmų yra ir kituose kūriniuose), bet svarbiau čia turbūt pieno, gyvybės ištaka (gal ir rezonansas su paskui atsirasiančia duobe).
Ir toliau veža per simboliką – paprastai tepaluotas dviratis, kritimas į skruzdėlyną – dantys jau iltiniai, pažintas skonis rūgštus.
Simbolinį vaizdą tęsia ir atsirandanti duona, ir sodrus obuolys, siūlu virstanti vilna, įsidegančios malkutės.
Ir žandų prasmę jūsiškių personažų veiduose pastebėjau (siejasi su amžiaus tarpsniais), čia – senelio žandai suėję vidun. Kaip obuoliukas traukiasi, pasisotinęs.
Likusios gražios senelio pamokos, žvėries jaukinimas meile…
 
Nuo vizijose aplankytos pradžios – vėl atgal… bet niekas neišnykę, nors pieno latakai išdžiūvę, bet jie tik taip užsidarę.
Praeitis pasotina kaip versmė, bet amžinasis troškulys marina.
Kad neužtrokštum, kažkieno valia vos pastebimai, bet įšvinta F-U-T-U-R-E.
 
Kūrybiška. Filosofiška. Pasakiška. Gyvenimiška.
Kas tie žmogų varantys degalai? Mintis neuždaryta kolonkėje ir nenukirsta. Nei kad civilizacija (dabartis) – blogis, nei... O vis tiek nepalieka pojūtis, kad kažkas vertesnio tebėr siektinam (tik ar pasiekiamam?) tolyje...
 
--- Kai kurias smulkmenas minėjau. Tai, ką dar pastebėjau:
išraižytų juodais šuorais > ne visai tai, kaip tuos dryžius suprantu, bet jeigu čia mintis, kad nematerialu, tebūnie kaip vėjo šuorai
nebe tokie kieti (išdžiūvę) speneliai > ar reikalingas buvusio tikslinimas? čia užtektų išdžiūvę
dykumos apsupty (ir zebro bei kitos įvairovės draugijoj) gal ir nieko begemotas, bet į trapų kambarį įsibrovęs toks puošmenos antsvoris kartais pernelyg užgula... na, nebūtinai, bet gali.