Žvaigždės žiūri iš aukšto
į tyliai merdintį žemės paukštį.
Naktį kankina žvilgsniais iš ledo.
Stumdo mėnulį, blausų šviesulį.
Šitiek rasų ant žolės iš ryto.
Mergiškos rankos veria ant siūlo
lyg būtų perlai, tiktai sudrėkę.
Šitiek užuominų žvaigždės pažėrė.
Iškvėpė šaltį, paniro į Dangų.
Dangus nuo žemės lietumi atsitvėrė.
Merdintis paukštis, lietaus atsigėręs,
ištiesė sparną, nubraukė debesį.
Gyvesniam už Feniksą
žvaigždės jam meilinasi.
Tik Žemės paukščiui bereikšmė
meilė žvilgsniais iš aukšto.