Iki ryto...

Kartais laukti tiesiog pakanka,
Netgi verta užmerkti akis,
Kol banga, atsitrenkus į krantą
Grybštels smėlio ir vėl sugrįš...

Nusineš aitroką skausmą,
Žodžių rimbo randai užgis.
Nuo saulėlydžio debesys rausta,
Atsidūsta lengviau širdis.

O ryte – beliks tik buvo
Pėdas švelniai vėjas pustys.
Smėlio svajos dažniausiai griūva –
Ne iš smėlio statyt pilis.

Tad pabūsiu šią naktį jūra,
Tyliai ošiančia kopų pušim.
Pabučiavusi krantą sūriai,
Iki ryto – savim... su savim...

2017 m. liepos 21 d.
Saulėlydis

2017-07-22 22:12:49

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Dzūkijos pušis

Sukurta: 2017-07-24 17:00:44

Labai babai..., kaip ir dauguma Jūsų eilių. Labai gilu ir subtilu, aš taip nemoku - man viskas: tiesiai - šviesiai... :D 

Vartotojas (-a): Audronaša

Sukurta: 2017-07-24 14:13:29

Puikiai.

Vartotojas (-a): Rena

Sukurta: 2017-07-23 14:10:31

Puikiai susiejote save su jūra....

Vartotojas (-a): Burtažolė

Sukurta: 2017-07-23 13:57:28

Pabučiavusi krantą sūriai,
Iki ryto – savim...  su savim...


Taip tik žemaičiai temoka!
 

Vartotojas (-a): Vasara7

Sukurta: 2017-07-23 12:51:55

tiesiog puikios eilės, daug jausmo, įtaigos...