Pirštų nerimas šiąnakt į medžių lapus įsilieja –
Leisk priliest...
Ar jauti?
Lyg šešėliai dabar paakiai,
Išsidraikę plaukai vis dar kvepia pavasario vėjais
Ir širdis tam kamiene,
Kurį apkabinus laikei.
 
Tiktai žodžio nėra –
Stebuklingo „Pabūk...“  
Jis nukrito
Su saulėlydžiu upėn ir dingo vandens gelmėje.
Aukso žuvys užmigo...
Miegos visada.
 
Ankstų rytą
Net nebūsime dviese –
Mes liksim po vieną, deja.
 
O po to –
Jau kas sau...
Tebūnie.
Dar lajos nedalinsim –
Rudens vėjas nuplėš, išsklaidys į skirtingas puses.
 
Bet tamsa ši pulsuoja vis tiek –
Ar jauti, kaip ji tvinksi?
Ne skausmu –
Veikiau geiduliu kūno, kurs auštant išseks.
 
Prisiglausk, apkabink –
Bent trumpam prisiminsim, kad mylim.
Ir minutės palauks...
Aš prašau, iki ryto toli...
Juk išeinam tik kartą be džiaugsmo, be liūdesio...
........................................................................................................
 
Skyla
Juodi dangūs rausvai...
Tačiau tu nusisukus tyli.
 
   2016 balandžio 28 d.