Santrauka:
Saulė - pasaulis čia taip jau natūralūs, kad praranda štampų statusą...
Debesėliai plaukia, plaukia...
Ar laimužė nebešaukia,
Ar paliko ji pasaulį...
Debesys užstoja saulę.
O pasaulis margas rieda,
Tai į laimę, tai į bėdą
Atsitrenkdamas, sau darda,
Dulka, tyla, vėl užverda.
Vadžiom plakt ne dažnas moka!
Dailiai giedančių daugoka.
Triskart tiek įsuko ratai.
Drignių pasaka tikra tai.
Nuo šalies aptart netiktų.
Atsarguoliai vengia riktų?
Tik, netilpus kur dainuoja,
Tūlą botagu dar šnioja.
Drignių krimtęs, pats taip suoki,
Ar kitaip – kaip vienas moki.
Šitaip gėręs dulkių saiką,
Juom pasversi savo laiką.
Gal per dulkes neuždusim,
Galgi debesis nupūsim,
Jau parbuvę – sau atšlaime
Kaip bulvelę kepsim laimę.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2017-07-10 19:16:51
Na taip, yra čia bent pora potekstinių variantų, gal ir daugiau, nors dėl žanro galvojau: poezijai (eilėraščiui) lyg kažko maža. Satyra gal arčiau? Nors vėlgi, kokia čia satyra (nebūtinai gi, pvz., apie polit.aktualijas), tiesiog nušviesta visa, kas dedasi po saule… Gyvenimėlis, visokiausios pastangos, kasdienė bulvelė… Būties peripetijų kamuolį pastiprina ir pavadinimas.
Ir stiliukas dainelei tiko.
Anoji būtsagė (Vėl nesmagi) tiek spalvų neturi. Turinys pririštas prie konkretikos, daugiau mažiau vaizdingai sueiliuota, tad manau, kad poezijos ten... nė Periklis neištempia. Bet pradžia gera ir ypač baigiamoji eilutė – puiki.