Tu tokia didelė sava paslaptimi
Sala mana, manasis kontinentas.
Dar esi žvaigždė sklidina viltimi,
Dar tolima, aistros nepalytėta.
 
ištroškę mano delnai
nuo vienatvės saulės
jie suskeldėję peršti
laukdami tavo kūno lietaus
 
Dar esi sidabro varpelis
Jaunystės pievų žieduos.
Mažas saulės žiupsnelis
Pašauktas žydėt iš tylos, nežinios.
 
ilgesio medumi suvilgyk
ištroškusias lūpas
ir leisk paskęst ežeruos
tavo bedugniuos
 
Tu tokia nedrąsi lyg brėkštanti aušra.
Švelni kaip kylantis rūkas nuo pievų.
Tu nubudusi ugnikalnio gelmė karšta
Beprotiškoj nakty, aistrų bedugnėj.
 
kas būčiau be tavęs
benamis pasiklydęs vėjas
valtelė be irklų ar burės
šaltinis be vandens
 
Tu taip pilna saldžiąja nuodėme,
Laukimo didelio ir žemiškos rimties.
Juk tavo vardas šventas be dėmės,
Stebuklas iš skausmo ir kančios užgimęs.
 
viltis — amžinai
jauna žavi vylinga
laiko kaitai ir erdvėms
nepavaldi
žiedas iš kančios
užgimęs —
amžinas svajonių
kelvedys
 
Aistrų bedugnės taip ir neišmatavom...
Ruduo surašė rūpesčius visus veiduos.
Gal šis paveikslas ir ne tavo,
Bet šis pasaulis tavo meilės nuostabus...
 
nedrįsk nedrįsk nedrįsk išeiti
kas man tada užmerks akis
viskas laikui pavaldų ir keičiasi
kas buvo niekas atimti iš mūsų negalįs
širdy visus turtus paslėptus
sau nepalikau visus išdalinau
likau ne elgeta kad kaip bebūtų keista
juk duodamas aš daug didesnį turtą įgijau...