Tarsi medis

Tarsi medis, nežinantis vardo,
           metų metais į dangų stiebiuos,
šaknim gerdamas vandenį kartų
          iš versmių, išdžiovintų sausros
 

toje žemėj, sapnuojančioj lietų
           ir užmiršusioj būti žeme,
be vilties jau sulaukti žadėto
          išganingo lietaus, kad jame
 

vėl šaltiniai gyvieji atgiję,
           išsiveržtų iš žemės gelmės
ir ilgai prisimintų, kad lijo
          medžio šaknys ir šakos – vilties
 

vainiku visžaliu apsisiautęs,
           nes pašauktas vėl Tavo esu –
jokiom vėtrom manęs neišrauti
          ir sausrų man jokių nebaisu –
 

Tau dėkingas už ištartą vardą,
           šakomis vėl į dangų stiebiuos,
kaip į uolą, į meilę atvertą –
          šaknimis – širdimi – kabinuos.
lašasdangaus

2017-06-12 09:04:43

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Laũmele

Sukurta: 2017-06-13 10:12:54

Šlovinimo dvasia visose jūsų eilėse... tyrumu nuplauna žodžiai...

Vartotojas (-a): bitėžolė

Sukurta: 2017-06-13 09:45:28

Ši kūryba, manyčiau, stipri, įtaigi, ją pavadinčiau tiesiog klasika...

Vartotojas (-a): kaip lietus

Sukurta: 2017-06-13 03:09:58

Na, taip... Ir ne tik įtaigu, bet ir gerai surimuota.

Vartotojas (-a): Rasojimas

Sukurta: 2017-06-12 19:08:35

nuo pirmo iki paskutinio žodžio - stipriai įtaigu.

Vartotojas (-a): Vasara7

Sukurta: 2017-06-12 14:47:04

kaip visada, puiki, dvasinga jūsų kūryba...ačiū

Vartotojas (-a): spika

Sukurta: 2017-06-12 10:32:22

Labai patiko, ypač paskutinis posmelis