Santrauka:
Kartais benaršydamas archyvus randu senesnių eilių.
Atvėskite truputį...
Ir vėl žiema.
Ir vėl jausmus atpusto –
Lyg būt mažai rutinos, kasdienybės...
Vėl dangūs raukia savo veidą rūstų
Tarytumei iš lovos ką tiktai išlipę.
Šalta balta spalva...
Vis tiek nupieščiau,
Kaip kažkada linksmà, duobutės skruostuos.
Po to bučiuočiau lūpas, plaukus liesčiau...
O jeigu nusimintum –
Akys guostų...
Bet taip gal nenutiks, nes vėl atšyla
(Lietuviška žiema juk darganota...)
Ir vėlei juosta šakos uosio žilo,
Ir tirpsta viskas,
Ką besugalvotum.
Nors kita vertus šalčio gal nereikia –
Tas baltas veidas –
Kaip ledinė kaukė...
...................................................................................
Ant tako tupiasi mažytė snaigė –
Žiema...
Ir vėl žiema, kurios taip laukiau.
„Kurios taip laukiau“ 2016 sausio 29 d.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-06-12 11:18:27
Nors ir žiema, bet joje , prisiminimuose užsilikę kažkas labai šilto.
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-06-12 09:38:47
Vėl dangūs raukia savo veidą rūstų
Tarytumei iš lovos ką tiktai išlipę
Va čia šyptelėjau :)
Ir su pasimėgavimu skaičiau kelis kartus... O už lango birželio lietus ir visai nešilta...
Vartotojas (-a): aurimodalia
Sukurta: 2017-06-11 19:25:07
Tobula!
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-06-11 14:15:58
Žiema atpustė labai jautrius ir šiltus jausmus nuo kurių, manau, kiekvienos moters jausmai taip pat atšiltų.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-06-11 11:45:06
nors ir dvelkia šalčiu, bet gražu...