Apie būtį...

Kartais pavyksta taip švariai nusiskusti,
kad net ranka slysta skruostu lyg per ledą.
Kartais būna dienų, kai negali pasiskųsti
niekam, tarsi gyventume baisų karo metą.
 
Tada žmogus savo silpnumą pajaučia,
nes dingsta visi keliai link žvaigždžių.
Kai kas tada ir gyvenimą toli pasiunčia –
ne ant (3) Kryžių kalno – ant trijų raidžių.
 
Langas Indausas

2017-06-09 13:39:36

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Moderatorius (-ė): Pakeleivis

Sukurta: 2017-06-09 21:50:19

... yra tokia daina Būna dienų lyg tyčia, ji irgi savotiškai perteikia būties problemas, kas rodo, jog tema bendražmogiškai skaudi ir aktuali...
Tačiau nuo buitinių pašnekėjimų pereinant prie kūrinio suvokimo –  keista, kad šis gabalas atsirado poezijoje. Nejaugi?
Baugu prisipažint, bet metaforų neįžvelgiu. O tiesmukas pareiškimas Tada žmogus savo silpnumą pajaučia, nes... viską dar labiau kreipia į Jausmų skyrelį.
Kažkiek ištraukia reikalą (visai galima) užuomina į ungurio slidumą, slydimą ir trukdžius (pradžioje) ir  tos trys raidės pabaigoje... toks nukryžiuoto kankinio atodūsis, siunčiant viską dar toliau, aukščiau negu kalnas su simboliais, taigi siunčiant į žvaigždes –  OMG (Oh My God)...  nors malda gali būti išgirsta ir kaip ekspresyvus darinys iš kitų abėcėlės garsų.

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2017-06-09 15:39:16

Šiais laikais, kad nėra kam pasiguosti yra įprastas reiškinys, ne mažiau liūdna būna, kai nėra net kam pasiguosti. 
Atsiprašau už klaidas, nes aš dar tik mokausi rašyti.