Ten, kur tu,
manęs nebus.
Tik vakaras šalvens
pražydusiam kleve.
Į upę horizontas
degančias gėdas nuplaus
lyg būtų meilėje naujokas.
Ironijos pilna ateis naktis,
paremta kvailais atodūsiais.
Blaškysis mėnuo danguje
suvokime, gyvenimas
seniai po kąsnį išdalintas.
Kai rytas vėlei degs
dangaus skliautus,
manęs nerasi rasoje nukritusioj.
Kvatosis vėjas išdidus,
žiedadulkes laukais vaikydamas.
Kur tu, nebus manęs.
Kampe riogsos
nutrūkusia styga liutnia,
nereikalaudama įkypos paguodos.
Tau į rankas įkris diena
preliudija į nuvalkiotų jausmų
aistringą šokį.