Pavargusiam kelio broliui

Ateik, pavargęs kelio broli,
Alyvomis užtepsiu tau akis,
Jazminais užkamšysiu guolį –
Šią naktį, sakė, smarkiai lis...

Jei sakė, taip, vadinasi, ir bus,
Kai balomis nušluostysiu žaizdas,
Beribis skausmas susitrauks perpus,
Ir rytas mus atgimusius suras - -

Ateik, pavargęs kelio broli,
Šlubuodamas pavasariu kreivai,
Prieš vakaro-kengūros šuolį,
Kol vis dar praviri dangaus langai...

Ateik, pavargęs kelio broli,
Ateiki, paskubėk!

2017 05 24
Nerijus Laurinavičius
aizbergas

2017-05-25 05:26:15

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Pakeleivis

Sukurta: 2017-05-25 20:50:46

Kai pamačiau (pasirinktą?) žanrą, susimąsčiau apie (kartais labai plonytę) liniją, skiriančią grynąją lyriką (kur kalbama jausmais apie jausmus) nuo poezijos (lyriška tonacija ir turinys ne tas pat). Gal per sudėtingai vedžioju, tad pabandysiu paaiškinti.
Taip, čia lyriškumo esama kaip ir ne viename Jūsų kūrinyje, šiame gal ir ryškesnė ta gaida, nors kelio brolis (yra numanomas kelias), nuovargis, žaizdos, dangaus langai – metaforos, vedančios per būties poeziją.
Nežinau, kaip kitaip apsakyti pojūčio sferą.
Iš minėtojo pojūčio ir aišku, kad keistokas (iš pirmo žvilgsnio kategoriškas) junginys Beribis skausmas susitrauks perpus – tai kančios prisiėmimas – po lygiai. Visi keliauja būtimi, nors manau, kad esmingiausias čia Kūrėjo broliškumas.
Pradžios stilistikos pokyčiai (į maldą panašų kalbėjimą papildo kreivas šlubavimas, vakaras-kengūra) irgi keistoki, bet kelionę sužmogina, nusako pailsėjimą tame gailestingumo guolyje, o ir apskritai kūrybinė būtinybė, į kurią teisių turi tik ranką vedžiojanti dvasia.