Andai audros įkvėpt bandžiau,
Kai telkės debesys gauruoti.
Ar tu žinai ką nuobodžiau,
Kaip neturėt dėl ko kovoti.
 
Pavasario miglom eini,
Vis taikais žengt, kur nepraminta.
Palaiminti laikai seni –
Ne viskas buvo dar mėginta.
 
Galėjai plaktis dykumoj
Bandyt, ar smegt į mokslą gilų.
Ryškioj ir vyriškoj kovoj
Galėjai žūt prie Termopilų,
 
Ar revoliucijų ugním
Ištraiškyt skauduliuotą žemę...
Kur vėl, paspringus ateitim,
Sena niekšybė naują vemia.
 
Bičiuli Šileri! Ilgiuos aš
Giedriosios Graikijos dievų.
Kur dangumi šventyklos puošias,
Ir galvose po juo blaivu.
 
Sokrato plikė ten, ir mitų
Tiesa. Tačiau laikai kiti –
Per sunkūs mums šarvai hoplitų,
Spartiečių košė per šiurkšti.
 
Laikai išauš. O buitį niaurią
Iškošim juoko šviesoje.
Iš tolių tu džiugus – pas Laurą.
Ir mano tėviškė – pas ją.