Ir kai staiga iš kaulėtos pamėklės
Senoji obelis pavirsta princese,
Naujieną pasigavę šnekios šarkos
Pasidalina dyvina žinia...
Išsirengia nuogai iš pykčio pienės –
Juk visas dėmesys dabar ne joms...
Tik pagieža nevirs sparnu svajonės,
O piktos kalbos saulės neatstos...  
Nuščiuvęs atsitraukia kreivas takas,
Nubėgantis pakalnėn ties išdžiūvusia ežia –
Jis obelies tokios gražios nematęs –
Ir ką gi veikė šičia senė ta?!.
Ko neužleido vietos šiai gražuolei? –
Jos žydinčiam pavėsy norisi sustot...
Arba glėbiu apglėbt jos kojas
Ir lyg upeliui dainą jai dainuot...
Sustojo, susirangė kreivas takas,
Apvijo rankomis stipriai šaknis...
Ir numirė – žole apaugo,
Taip pavyduolės pienės guodė jį...
Ir kai iš pasakų princesės
Senoji obelis pavirs vėl pamėkle,
Matysis iš toli kuklus jos siluetas,
Tik takas nebebėgs prie jos. Jau ne.