Tu kalbi su manim tarp eilučių
Lyg į vagą sėdama paslaptį –
Nežinau kur šiandien aš būčiau,
Nežinau ar mane beatmeni.
 
Nurašytas prabėgęs laikas.
Dirvoje kas sodinta supuvo.
Mintys pačios šiandien paklaiko
Išravėdamos visa kas buvo...
 
Ir lyg kadras iš seno filmo
Prieš akis vien tik akys ir lūpos.
Nebepamenu tavo vardo
Tik kaip vėjas sruogose supos.
 
Nežinia ko taip gelia ir ilgu.
Galimybės sugrįžti atgal?
Gal tiesiog pastovėti dar smilgom
Su tavim dirvoje basam.
 
Rymo ramios prabėgusios dienos
Tik šiandien iškedentos trumpam –
Eina kojos statyti sienų,
Namo savo vaikų vaikam...
 
Senos pasakos ilgesio pilnos
Apie tai kas nutiko kažkam –
Siūlas tavo ne šilko – vilnos
Kartais kviečia atgal nors trumpam.
 
Tu laimingas ir jos laimingos,
Visos dienos, kurias pamiršai...
Rytui vakaras – reikalingas. Tau?
Prisiminti koks kvailas buvai.