Sudargo piliakalnio beržui

Kaip tau pavydžiu, berže, aukšto kranto,
Kur išdidus prie Nemuno budi.
Matai jį šviesų, žydrą, kartais tamsų
Su debesim, žvaigždelėm vandeny.
 
Matai saulėlydžio gaisrus ir ryto žarą,
Kai saulė droviai prausiasi prieš kildama.
Matai jį tėviškai nurimusį ir gerą,
O kartais rūškaną, jei baras su audra.
 
Juk ir tave vakariai vėjai lenkia,
Bet vis tiesus į tolumas žvelgi,
Kur sakalai, žuvėdros baltos skrenda
Ir klykia gervės rudenio kely.
 
Tarnauji dar kitoj svarbioj sargyboj,
Kuri tikrai man būtų per sunki —
Laikyt šlaitus, kad lietūs neardytų,
Tvirtai įaugus žemėn šaknimis.
 
Garbingoj vietoje dangus tave pasėjo
Ir papuošė lengvom, ilgom šakom.
Užaugai lieknas, baltas svyruonėlis
Su išpintomis, šlamančiom kasom.
skroblas

2017-05-16 12:56:18

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Raktažolė51

Sukurta: 2017-05-16 21:30:32

labai gražu, labai lietuviška ...Nežinau kada, bet savo ("Menų šaltinio" ) literatų susirinkime perskaitysiu. 

Vartotojas (-a): Audronaša

Sukurta: 2017-05-16 14:39:06

Odė beržui,pokalbis lyg su žmogumi.