Žarnos ant parduotuvės sienų (11 serija: mardabojus Švenčionėlių vestuvėse)

Kabake šalia moderniausios Europoje, žiemą šildomos Švenčionėlių – Švenčionių – Pabradės - Vilniaus autostrados tą naktį buvo linksma. Vyko vestuvės, šoko girti vestuvininkai, o ant scenos staipėsi vietinis muzikantas, visų damų numylėtinis Zdislavas, daugeliui Švenčionėliuose žinomas tiesiog kaip Slavka – pats jau buvo gerokai įkalęs, sunkiai pataikydavo į natą, bet vis tiek stengėsi visas net šlapias, judėjo per daugybę metų atidirbtais judesiais. Jis jau buvo nusirišęs kaklaraištį ir atsisagstęs iki pilvo marškinius, kad visos damos matytų jo gražius, sušukuotus plaukus ant pilvo ir krūtinės. Ploni mergišiaus ūseliai ir sulaižyta „pričioskė“ taip pat turėjo žavėti priešingos lyties atstoves, paveiktas alkoholio.

- Tu padabai, kap anas stārojas. Kākis gražus vyras... Būcia ašiai jaunesnie, tai aicia su juom pašokt, - susižavėjusi kalbėjo pensijinio amžiaus senjora su gėlėta skara.
- Aik tu, Bronia, nebūk tu tākia sarmatlyva. Tujei i dabar gali pašokt su tuom muzikontu. Kas tu, kiba prasta bābelэ? - paragino moteriškę panašaus amžiaus užstalės kaimynė.
- Prauda? Aik tu, ašiai sarmatyjuos... Kur jau cia man, sanai keverionei, tunciavosiu aš dā tynai su jaunais. Anas gi vyras padabai kākis strainas, kur cia man prie jo. Keveriosios aš tynai kai šūdas aketiej.
- Bronia, tujei do visai baiki. Išgeriam do biškiukų, i aisme šokt su juom. Pirma tujei, paskui ašiai.
- Nu ne, ašiai tik po tavys. Tujei pirma jį pašoken‘, ba tu jaunesnie metais.
- Tai maš abi rozam pašokensma? Pirma gal‘ sugeriam, ė paskui dabosme kap ti bus.
- Nu sugeriam. Ažu manā Stasiukā laimy su šituo... Arkliadunti, kad ana kur skradziai.
- Sugeriam, kolai yr!

Senjoros pripylė viena kitai pilnus granionus brendžio ir susivertė vienu mauku bruderšaftą. Prie kito stalo sėdėjo vieniša nuotaka. Tiksliau, pusiau sėdėjo, pusiau gulėjo – veidas buvo lėkštėje, visas ištepliotas majonezu, rankos plačiai išskleistos ant stalo, viena lėkštėje su silke, kita mišrainėje. Baltos suknios priekis buvo apvemtas, nugara taip pat apvemta – ar ją kas nors apvėmė, ar ji pati kažkaip sugebėjo sau apvemti visą nugarą, taip ir liko neaišku. Dešinėje rankoje mergina laikė taip ir nepabaigtą gerti taurelę su degtine.

Po šokių aikštelę tarp šokančių svečių girtas trynėsi ir už visų kliuvinėjo jaunikis – pusamžis, jau gerokai praplikęs Stasiukas. Vieną savo batą jis buvo kažkur pametęs, bet matyt, pats šito net nepastebėjo. Pro atsegtą klyną kyšojo marškinių kamputis, kelnių priekis irgi buvo įtartinai šlapias, bet tai Stasiukui buvo nė motais - jis buvo kitoje realybėje, kur groja muzika ir žybsi spalvingų lempų šviesos. Pakėlęs rankas jis rėkė, prašė Slavkos sudainuoti tai vieną, tai kitą dainą, baubė nepataikydamas į žodžius ir delnu vis pliaukšteldavo šokančioms moterims į užpakalius. Kelis kartus pliaukštelėjo per užpakaliukus ir vyrams, matyt susimaišė žmogus.

Tuo metu automobilių aukštelėje šalia kabako sustojo keturi prabangūs automobiliai. Iš paties šustriausio jų – didžiulio juodo blizgančio visureigio niauktais langais – išlipo ne pačiu pigiausiu kostiumu apsirengęs ir ne pačiais pigiausiais kvepalais prisikvėpinęs kinas. Iš kitų trijų kiek mažiau prabangių, bet irgi neprastų lengvųjų automobilių išlipo trys treninguoti skustagalviai. Ketveriukė susispietė prie visureigio ir ėmė patyliukais kalbėtis anglų kalba, kuria kinas kalbėjo nepriekaištingai, o skustagalviai – laužytai ir vos suprantamai.

- Tai jūs supratote, ką reikia daryti? – paklausė kinas skustagalvių.
- Taip, Hao, mes viską supratom.
- Na, tai tada važiuojam į vietą ir laukiam. Jie jau greit turi atvažiuoti. Labai tikiuosi, kad jūs manęs nepavesit, nes kitaip...
- Nepavesim, Hao, padarysim viską taip, kaip reikia, - pataikaujančiu balseliu išlemeno vienas iš skustagalvių. Kitas patyliukais pirstelėjo. Trys treninguoti bernai pratrūko kvatotis kaip arkliai ir ploti rankomis. Hao tai labai nepatiko.
- Kuris perdėt?

Skustagalviai nutilo ir persigandę susižvalgė. Hao lėtai priėjo dar arčiau jų.

- Aš klausiu, lochai, kuris iš jūsų kuris perdėt, - balsas buvo šaltas ir nieko gero nežadantis.
- Ne aš, Hao, tikrai ne... – persigandęs išlemeno tas, kuris ir paperdė.
- Tai kas, tu gal perdei? – kinas stvėrė už ausies arčiausiai stovinčiam lochui.
- Aaaaaaa paleisk, Hao, skauda! Ne aš perdžiau! – Tikrai ne, čia jis… - skustagalvis parodė pirštų į tikrajį kaltininką, bet tuo metu kinas pakėlė jį už ausies į orą, permetė per save ir priėjęs su koja prispaudė nukritusio ir švokščiančio locho galvą prie asfalto.
- Tai gal ir dabar dar sakysi, kad neperdei?
- Perdžiau, Hao, atsiprašau, nesulaikiau, čia gal nuo to alaus... daugiau taip nedarysiu, - vos neverkdamas išlemeno lochas. Tikrasis pirznius tuo metu nusikvatojo kaip kumelys. Hao atsisuko į jį. Treninguotas bernas persigandęs nutilo ir apsimetė, kad kosėja.
- Idiotai... Absoliutūs lochai... Gerą vis dėlto žodį aš išmokau Lietuvoje. Grynai tinka tokiems, kaip jūs! Bet jeigu ir vykdant reikalą darysit tokias nesąmones... Tai žinot tada, kas jums bus? A?! – kinas staigiu kojos judesiu dar stipriau prispaudė gulinčio locho galvą prie asfalto. Tas pradėjo rėkti iš skausmo:
- Žinom, Hao, žinom! Paleisk, atsiprašau... Daugiau nepersiu, - nekaltai apkaltintasis vos neverkė.

Kinas nukėlė koją jam nuo galvos. Skustagalvis atsistojo ir valydamasis dulkes nuo treningų, nuožmiu žvilgsniu nužvelgė tikrąjį pirznių, kuris stovėjo nutaisęs tokią mielą ir nekaltą išraišką, kokią tik įmanoma nutaisyti tokiame brutaliame gorilos snukyje. Nekaltasis lochas, kol Hao nematė, patrynė kumštį sau į žandikaulį – suprask, gausi į snukį. Pirdūnas kumščiu trunktelėjo į kitos rankos delną – suprask, gausi pats.
Hao tuo metu sunerimęs dairėsi.

- Ė, o kur trečias?
- Trečias? A... O ką mes žinom?
- Idiotai! Tai jis mano draugelis, ar jūsų? Skambinkit, ieškokit, kur jis nuėjo! Kas per nevispročiai... Neturiu aš kantrybės su jumis!!! Reikia važiuoti, laukia reikalai, o tas sugebėjo dingti kažkur! – visada ramus ir šaltas Hao dabar rėkė visas raudonas, kaip bulius pamatęs skudurą. Trenkė kumščiu į savo visureigio kapotą ir toliau kažką pradėjo staugti kinų kalba – skustagalviai, aišku, nesuprato, ką jis rėkia. Bet kai kinas su kumščiais vėl puolė prie jų, jie tuojau pat išsitraukė telefonus ir puolė skambinti savo draugeliui.

Prisiskambinti jiems, aišku, nepavyko. Bet tuo metu nuo kabako pusės pasigirdo dūžtančių stiklų garsai – lochai atsisuko, ir pamatė savo chebrantą, įsikabinusį vienam iš vestuvininkų į atlapus.

- Ką jis ten daro, - lochai nustebę apsisuko ir nulėkė link savo draugelio. Hao liko stovėti prie savo prabangaus visureigio, iš tolo stebėdamas, kas bus toliau.

Lochas tuo metu pešėsi ne su bet kuo, o su pačiu jaunuoju. Tas buvo išėjęs į lauką parūkyti ir paprašė į kabaką einančio skustagalvio jam pridegti. Išgirdęs nekultūringą atsakymą „tuoj bl** aš tau pridegsiu tarp kojų“, puolė jam į treningų atlapus. Nors ir totaliai girtas, bet Stasiukas turėjo šiokią tokią jėgos ir masės persvarą, o smulkus lochas negalėjo storo jaunojo net pajudinti iš vietos. Abu mušeikos gulėjo ant sudaužytų lango stiklų, Stasiukas laikė skustagalvį prispaustą prie žemės, o tas tik raivėsi ir bandė ištrūkti. Jaunasis užsimojo ir norėjo trenkti lochui per snukį, bet dėl didelio suvartoto alkoholio kiekio nepataikė ir tvojo kumščiu į žemę – tiesiai į stiklus!

- Aaaaaaa blyn! – surėkė jaunasis, o tuo metu pripuolę du treninginiai pagriebė jį už švarko ir metė į šoną. Išvaduotas draugelis pašoko ant kojų ir taikėsi spirti gulinčiam storuliui į pilvą, bet draugeliai pradėjo jį tempti atgal už pažastų:
- Neprasidėk, nėra kada. Davai, važiuojam! Hao laukia, - tarė jam lochai.
- Ką važiuojam? Aš šnapso norėjau nusipirkt, o čia tas duchas paprašė pridegt…
- Kokio šnapso? Einam, Hao pyksta! Reikia važiuot!
- Palauks tas Hao, dzin. Aš tik nusipirksiu vodziaros, a vdrug kol sutvarkysim reikalą, jau načnykas nedirbs?

Kiti du lochai susižvalgė tarpusavyje.

- Tiksliai, a vdrug nedirbs?
- Varom, aš irgi paimsiu bonkę.

Lochų trijulė nuėjo į kabaką. Priėję prie baro, jau norėjo prašyti trijų butelių arielkos, bet tuo metu iš už nugaros vienas iš urlaganų pajuto jaunikio Stasiuko smūgį į kepenis kruvinu kumščiu. Kliuvo tam, kuris prieš tai perdė. Tas, kuris buvo nekaltai apkaltintas perdimu, net pašoko iš džiaugsmo, ir jau norėjo savo susirietusiam draugeliui trenkti kumščiu į „padychlą“, bet nespėjo – gavo smūgį nuo Stasiuko į žandikaulį.

- Kas čia darosi? Kur apsauga mūsų? – pradėjo rėkti barmenas.

Tuo metu su dujų balionėliu ir tazeriu prilėkė apsaugininkas – išsigandęs nedidukas ir smulkus studentas, bet po kelių sekundžių jis jau skrido per barą ir trenkėsi į lentyną su alkoholiu. Barmenas šoko per barą ir norėjo skrisdamas koja trenkti vienam iš lochų per makaulę, bet tuo metu lochas atšoko, ir smūgis kliuvo Stasiukui. Jaunasis susverdėjo ir griuvo atbulas ant stalo, kur gėrė kavutę merginų kompanija. Jos pradėjo klykti ir pagriebusios rankinukus, puolė talžyti ir Stasiuką, ir barmeną, ir lochus.

Kur buvusios, kur nebuvusios bėgte prilėkė pensininkės, neseniai gėrusios kartu bruderšaftą. Viena iš jų, su gėlėta skara, puolė prie jaunojo, kurios gulėjo ant stalo ir leido beveik priešmirtinius garsus.

- Muša! Manā vaikų muša! Primušie maną berniukų! Brudai jūs!!!

„Berniukas“ kriokdamas bandė stotis, bet neišlaikė pusiausvyros ir nukrito po stalu, savo storo kūno svoriu nugriaudamas motiną ant žemės.

- Aš jum, brudai, tuoj duosiu! Priseis jum, jedriš tvaju raguties! Ataik cia!!! – girta ir įsiutusi Bronia, padedama draugės, atsistojo nuo grindų ir puolė prie arčiausiai stovinčio skustagalvio. Tas bandė gintis, bet motina savo “berniuką” gynė atsakingai – nusiėmė gėlėtą skarą, užmetė lochui ant kaklo ir puolė jį smaugti. Skustagalvis duso, išvertęs akis, o Bronios padružkė puolė lupti kitą skustagalvį. Tas pastūmė senjorą, ji nugriuvo ant grindų ir pradėjo rėkti:

- Ratuite! Gvoltas! Muša! Ataikit cionainās visi!

Vestuvininkai ir vestuvininkės, neseniai linksmai judėję šokių aikštelėje, sulėkė prie baro, ir užvirė pats tikriausias mardabojus. Jau buvo neaišku, kas čia kaltas, o kas ne, kas kieno pusėje – skraidė buteliai, lėkštės, kėdės, savi daužė savus – kliuvo nuo vyrų žmonoms, nuo žmonų vyrams, giminaičiams nuo giminaičių. Slavka tuo metu ant scenos suriko į mikrofoną:

- Nagi, o dabar pas mus šokių aikštelėje jau tikrai karšta! Šiam šokiui kviečia merginos vaikinus... Ar vaikinai merginas... Nors iš tikrųjų nesvarbu kas ką, visi kviečia visus! Šokam visi!!!

Ir Zdislavas su kitais muzikantais visu garsu užgrojo labai populiarią pop dainą, kurią žino ir dainuoja visi visuose baliuose, nesvarbu ar dainuojantysis yra tokia reikšminga vietinės reikšmės žvaigždė kaip Zdislavas, ar ne. Slavka ir jo kompanionai strakaliojo prie sintezatorių ir stengėsi kaip galėjo (aišku, jie iš tikrųjų negrojo – muzika buvo paleista iš laptopo pro kolonėles), o publika siautė, kaip tik galėjo – dužo langai, traškėjo stalai, skraidė maistas, plyšo rūbai. Slavkai nuo intensyvaus dainavimo net susivėlė taip tvarkingai sušukuoti plaukai ant krūtinės, mergišiaus ūseliai ir sulaižyta „pričioskė“.

Staiga populiarią dainą ir „šokius“ nutraukė automato tratėjimas. Visi staiga nutilo ir sustingo savo vietose. Muzikantai taip pat atšoko nuo sintezatorių ir pakėlė rankas į viršų – o muzika tebegrojo toliau.

- What a f**k is going on here? – suriko Hao ir paleido dar vieną seriją iš automato į lubas. Vestuvininkai iš baimės visi sukrito ant grindų. Hao dairėsi, ieškodamas savo skustagalvių.
- Lochai, where are you?

Iš sukritusios ant žemės žmonių krūvos pakilo trys skustagalviai suplėšytais treningais ir klusniai priėjo prie kino.

- You, three stupid assholes, what are you doing here? Let‘s go, we don‘t have too much time! F*ckin morons... C’mon, move!  - kinas išstūmė lochus pro duris ir išėjo pats.

Apiplėšyti vestuvininkai persigandę stojosi nuo žemės, neramiai dairėsi vieni į kitus. Iš išgąsčio praėjo net alkoholio poveikis, muštis daugiau irgi nesinorėjo... Bet čia nejaukią tylą nutraukė Slavkos balsas:

- Na, viskas gerai, kas gerai baigiasi. Tęsiam toliau! Šokam visi! Kviečia... Ai, nesvarbu kas! Patys save pasikvieskit, jei be poros! Valio, daina skirta jauniesiems!

Zdislavas su savo grupe užgrojo dar vieną kažkokią nuvalkiotą, šimtus kartų girdėtą, bet niekaip neatsibostančią dainą iš pop repertuaro. Giminės ir svečiai, dabar jau gerokai prastesnės, labiau apiplyšusios išvaizdos, vėl šoko – ir poromis, ir rateliu, ir traukinuku, ir visaip kitaip. Kiek dar buvo likę sveikų stalų, jie buvo sustatyti į vietą, ir alkoholis vėl liejosi laisvai.

Bet po kokio pusvalandžio linksmybes vėl nutraukė klyksmas.

- Kur jaunoji? Kur mano žmona? Vikusia, kur tu? – panikuodamas lakstė jaunikis Stasiukas be kelnių ir su marškiniais be vienos rankovės.

Persigandę visi nuščiuvo ir pažvelgė į jaunųjų stalą. Ta vieta, kur buvo smigusi jaunoji Vika, buvo tuščia. Kėdė jau atšalusi, mišrainės išverstos, o nuometas užsikabinęs už lango.

- Dingā Vikusia? Nu i gerai! Ašiai i sakiau, kū tākia arkliaduntie tau netinka. Manā berniukas vortas gerasnies bobās, - apsidžiaugė Bronia, bet Stasiukas raudojo kaip mažas vaikas:
- Kur mano žmona? Dingo per pačias vestuves! Kaip aš dabar gyvensiu?
- Neverk, vaikeli, tau do visakas prieš akis. Susrasi dā ne tokių bobų, - motina bandė raminti sūnų, bet tai mažai kuo padėjo. Visi puolė ieškoti, aplandžiojo visą kabaką ir prieigas – Vikusios nebuvo niekur...
Mužik Super Star

2017-05-13 13:05:05

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Komentarų nėra...