Dar gyvas linas Lietuvos laukų

Lininę staltiesę maži pirštukai liečia,
įaustas žvaigždeles iš Paukščių tako.
Ir lyg pilki langų kvadratai susilieja
tarp praeities ir šių dienų verpeto.

Subyra saujon neskalsūs laiko trupiniai.
Jau nebeaudžia sesės lino drobių.
Ir, rodosi, kad buvo neseniai, taip seniai
Kada laukai linų, it dangūs mėlynavo.

Sugirgžda kuprota šulinio svirtis –
ir atsikosi linmarka prie jaujos kampo.
Iš pasakų vaikystės, iš mamos dainų
girdžiu atodūsį: aš – linas Lietuvos laukų.
saulažolė

2017-05-12 16:44:55

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Saulėlydis

Sukurta: 2017-05-13 06:47:24

Pernai pavasarį publikuotas  eilėraštis "Kvietimas" prasideda panašiai...

Lininę staltiesę delnai paliečia
subyra saujon duonos trupiniai.
Bespalvės nuotraukos pažvelgti kviečia –
Atrodo buvo neseniai, o taip seniai

Vartotojas (-a): Audronaša

Sukurta: 2017-05-12 17:29:51

kaip gera būt sugrįžti į vaikystę
Ir ten atrasti ko ilgies.