Vėl Tavo meilės, Viešpatie, ilgiuosi –
           be jos aš vargšas elgeta esu
ir šalta širdyje, lyg šuliny tamsu…
          – Sakyk, kada ir vėl ją dovanosi,
pakviesdamas pažįstamu švelniu balsu?

 
Kai Tau ištarus tyliai mano vardą,
           širdy versmė gyvybės išsilies –
nors ir šulinys tas dar labiau gilės,
          bet pasikeis jame vanduo apkartęs
į gyvą vandenį iš Tavo mylinčios širdies…

 
Galbūt dėlto aš Tavo meilės taip ilgiuosi –
           ji mano širdį lyg tyra versmė užlies
ir meilėj Tavo jos gelmė gilės,
          kai Tu nuo kryžiaus ją man dovanosi
iš savo pervertos ir mylinčios širdies.