Ateik, prašau – tik vieno nepalik,
kaip pakelės akmuo Tavęs šaukiuos,
ir kad išgirsi vėl mane, tikiuos –
juk priglaustas buvau nesyk
ir mylinčios širdies gelmėj
nuplautas Tavo ašarų lietaus…
Kur Tu dabar? – Ateik, Tavęs prašau –
ir gyvojo vandens tėkmėj
nuplauk mane, vėl leidęs patikėt,
kad mylimas esu, kaip ir anksčiau –
kad kryžių skirtą netuščiai nešiau,
nors ir žinau – jį nešiu, kiek reikės…
Tik Tu ateik, prašau, padėk jį nešt sykiu
ir nepalik to pakelės akmens sunkaus,
išdžiūvusio ir laukiančio lietaus
iš Tavo Tėve mylinčių akių…
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2017-05-04 10:12:10
Sakralu...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-04-29 00:21:33
Jei juokais, tai plauna šią savaitę negailėdamas. O, jie rimtai, tai šiltos eilės. Beje, to trūksta dabar... :)
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2017-04-28 20:23:00
labai artima mano sielai Jūsų poezija, atrodo žodžiai plaukia iš mano širdies
Vartotojas (-a): Rasojimas
Sukurta: 2017-04-28 15:26:33
nuoširdu ir viltinga, patinka man Jūsų eilės...
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-04-28 11:01:52
gražios, jautrios, dvasingos eilės
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-04-28 10:39:09
puiki malda iš sielos gelmių.