Net tau, Gyvenime...

Ką duosi man, Gyvenime, ką duosi –
Ar tai, ko pats netekęs, neturi?
Į delną vėlei durs seniai nuvytus rožė,
Tarp puslapių džius žiedlapiai keli
Praradę spalvą, grožį, aromatą.
 
Nenoriu liesti pirštais –
Subyrės
Kaip dienos, mėnesiai, prabėgę metai...
Pėdutės mažos smėlyje kielės,
Kurias nuplaus vanduo pakilęs upės –
Banga į užmarštį...
 
Paviršius –
Vėl glotnus.
 
Gyvenime, nejaugi tau nerūpi
Dėl ko ir kam, kodėl aš gyvenu?
Nes juk tas pats –
Kadais nuvytus rožė –
Sudžiuvęs stiebas su spyglių dantim...
..........................................................................
 
Bet niekam, niekam jos neatiduosiu,
Net tau, Gyvenime, nors nori tai atimt.
 
  2017 balandžio 24 d.
kaip lietus

2017-04-27 00:04:48

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Papartis

Sukurta: 2017-04-28 08:08:13

Į delną vėlei durs seniai nuvytus rožė...

Skausminga ir jautru. Glaudžiu tokius žodžius.

Vartotojas (-a): Saulėlydis

Sukurta: 2017-04-27 16:11:12

Kaip gražu ir graudu ... Sudžiuvę žeidlapiai talpina daug prisiminimų...

Vartotojas (-a): eglute7

Sukurta: 2017-04-27 15:34:55

Labai puikios eilės... Apkabinu.

Vartotojas (-a): Audronaša

Sukurta: 2017-04-27 10:38:02

pakerėjo, labai nuostabios, imu prie mėgstamiausių.

Vartotojas (-a): Vasara7

Sukurta: 2017-04-27 09:51:33

labai man artimos eilės, priglausiu