Užstrigo amžiams gerklėje
Liūdnumas gatvių...
Kas gėlę mirštančio lietaus paguos?
O liepos, griūvančios audroj,
Išduot neleistų
Trapios ir dūžtančios tylos.
Užstrigo aidas, vienišas ir liūdnas,
Atodūsiu nuspalvintas žmogaus...
Drugelis virš galvos –
Nakties preliudas
Ramybės niekad, niekados negaus...
Taip liūdna, tuščia,
Ir graudumas slegia...
Blaškaus lyg smėlis po audros---
Atodūsiu vėl spalvinsiu laukimą –
Kaip šauksmą sielos neramios.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2017-04-25 14:12:20
Šį kartą ir Jūs liūdnai prabilote, bet gražiai...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-04-24 14:39:07
Oras įpareigoja tokias liūdnas eiles rašyti. Daug čia liūdesio, daug...
Vartotojas (-a): Rasojimas
Sukurta: 2017-04-24 14:13:26
gražu...
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-04-23 23:15:42
Įtikinanti nuotaika... Užkabino.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-04-23 20:52:19
labai gražu, nors ir liūdna