Ką padarysi, į senatvę norisi vis daugiau saldumo juk...  :)))

na, geras eilius, o jau tas bičių orkestras, bet geriau klausyti iš toliau...Kartą man kelios bitelės į galvą cvaktelėjo, ne laiku pasipainiojau jų kelyje...pati kalta...

Geras tas Meškauskas mylintis bites ir medų. ir dar prie Antavilių tiek daug avilių pasistatęs tarsi seneliams baimės įvaryti norėtų...
 

Paslaptingas tas Meškauskas –  toks lėtapėdis meškinas, bruzdantis miške, visas pasinėręs į užsiėmimą; kaip bitinas aplink besisukiojantis bičiulis Jonas irgi panašus (protas, interesai).
Bandžiau juos sekti, bet ne taip ir svarbu, ar M. pats yra Antavilių namelių gyventojas, ar rūpestingas tarnautojas, prižiūrintis ten zujančias Dievo biteles, ar laisvas nuo visko.
Nes, man rodos, svarbiausia, kad lokalizacija ten – ištisus metus (visada), dvylika avilių primena mėnesius, na o užsisvajojus, ir zodiaką, Meškos žvaigždyną, lydinčius skliauto mirgėjimus… net galva sukasi nuo minčių spiečiaus!
Ar miškas ant žemės, ar perkeltinis į kosmosą, būklė panaši.
Ir taip svaigu, kai vyksta nuolatinė dūzgė galvoj. Fonas, solo ar unisonu zvimbiantys personažai susilieja į malonų paveikslą ir nusako apskritai idilę.
 
Pavardė skatina mintį klajonėms: užsukant pas multiko personažą (Mikė P.), pas filosofą, pas aktorių, visokius tarpinius pavidalus. Tarp idėjų aiškiau sukasi nuolatinis rūpestis ir atpildas, individualaus galvos sukimo klausimas, bičiulių bendravimo ūkas (2 in 1 + bitės).
Patiko rimto ir žaismingo dermė. Tik Antavilius galima tiesiog paminėti, nenurodant įstaigos. Mat ir nežinant to objekto, vis tiek liktų esminis atspirties momentas – pasilipimas ant avilių, o tai jau panašu į skrydį.

:) Na, taip. Aha. Aš kaip ir nieko prieš liepas, idiliją, simfoninį orkestrą, ypač už milijoną bičių. Laimingas tikriausiai tas bičiulis. Ar geras bitininkas labai?