Puikiai pamenu –
Ne, nesakei,
Kad atplauks debesis daug didesnis už dangų,
Bet mažesnis už delną,
Kurį tu ištiesus laikei.
Tilps ant jo vandenynai, kalnai, miškai tankūs
Ir vienintelis aš.
 
Šito man niekada nesakei.
 
Neminėjai –
Tikrai atsiminčiau, kas buvo –
Kad neliks nei dienų, nei naktų –
Vien nyki pilkuma
Ir tyla begalinė, nes medžiai nuščiuvę,
Kada vėjas į akmenį virtęs...
 
Paduotum jį man,
Kad įskelčiau aš žiežirbą saulei uždegti,
Kurčiau laužą didžiulį drugiams pasišildyt sparnus.
Jais apglėbčiau tave –
Mėnesieną ir naktį –
Ir tikėjimą –
Tu tas pasaulis, kuriam gyvenu.
 
O po to viskas bustų –
Nušvistų be rūko –
Krištoline taure semtum orą ir paukščių balsus...
 
Kol taurė –
Smigo žiežirba! –
Staigiai įtrūkus
Ant miškų šukėm birtų, kalnų, vandenynų visų...
Ir tu delną sugniaužtum,
Kurį man ištiesus laikei.
.............................................................................................
 
Puikiai pamenu –
To nesakei.
 
2017 kovo 22 d.