Kai buvo maža, turėjo keistą įprotį –
Nepastebėta imdavo ir prapuldavo –
Laukiant autobuso, stovint eilutėj prie cukraus,
Iš kiemo, iš bendrabučio koridoriaus.
Kur ieškoti?
Autobusas tuoj išvažiuos – na, kurgi vaikas?
Cukrus nupirktas, namie  laukia darbai,
O kur tas vaikas prašapo???
Pietūs šąla – šauk nešaukusi,
Visi namo vaikai kieme, tik manosios nėra.
Bendrabuty penki šimtai kambarių,
Sustoti pasiklausyti ties kiekvienom durim –
Dienos neužteks.
 
Žinoma, atrasdavau –
Apsidairydavau, ar kur netoliese
Nesėdi ant suoliuko koks senukas ar senutė?
Akurat!
Manoji jau jaukiai prisiglaudusi kalbasi
Apie kažką jai labai svarbaus,
Užduoda klausimus,
Į kuriuos atsakyti aš amžinai neturiu laiko,
Bendrabuty? Žinoma, žaidžia raktais pas budinčią –
Juk ji visada poste, o manęs amžinai nėra namie...
Suglosto žilus plaukelius ir pabruka po kepure ar skaryte.
Gautą saldainį pasidalina pusiau.
Ir juokiasi, juokiasi –
Senukai tokia linksma padermė.
 
Bardavau – juk prašiau palaukti, nenueiti!
Sykį pasakė:
– Nebark, kai tu pasensi, aš pareisiu namo.
Dabar ji retkarčiais nedrąsiai paglosto žilus mano plaukus.
Klaustų, bet jaučiu – bijo atsakymų. O gal jau juos žino?
Dar rečiau nusijuokia.