klastotė

purpurinė žara 
aksomu nusileido 
pirštais sėlina 
ryto vėsa --- 

nyksti tu 
lyg nežinomas raštas  
iš senų foliantų 
susiliejęs 
po karšta rasa 

kaip šešėlis 
išblukęs be veido 
čia lyg buvęs
ir vėlei nėra --- 

jį pavargusiom 
rankom pagaunu --- 
tai viltis 
netikėtai juoda 

kanda mintys 
nusmailintom iltim 
liejas gyslomis 
siera karčia --- 

tik dabar patikėti 
taip lengva --- 
taip blizgėjo 
netikra moneta 
      ----- 
prie tavęs
lyg prie lemtojo kryžiaus
atminties vinims
prikalta
taip geidžiu 
dar pagauti bent kartą 
žvilgsnį tą,
kurio jau nebėra
Rasojimas

2017-03-26 09:23:42

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2017-03-27 08:55:08

Eilės nepaprastai vaizdingos.
Norint jiems padaryti gero, reikia visada "paleisti" tuos, kurių jau nėra.

Vartotojas (-a): Vasara7

Sukurta: 2017-03-26 19:31:34

gilus išjautimas, gyvas, jausmingas kalbėjimas...labai patiko

Vartotojas (-a): Papartis

Sukurta: 2017-03-26 16:26:15

Sudėtinga, deja, pagauti tą, kurio jau nėra...

Vartotojas (-a): bitėžolė

Sukurta: 2017-03-26 11:22:43

Skaudžios mintys, pažymėtos kančia, iš naujo pažįstamos tikrovės pervertinimu, kęsmo ant kryžiaus empatija...