Ach, tie metai, kunkuliavo, nukunkuliavo kaip sraunus upės vandenėlis – nepavysi. Gyvenome prie pat upės, koks neišpasakytas džiaugsmas buvo vaikystės vasaros. Mes augome penkiese, kaimynų vaikų  irgi penki, pamiškės kaimynų – dar keturi. Dar neidami į mokyklą, kiekvienas mažiausias vaikas jau mokėjome plaukti. Įstumdavo mus į upę didesni paaugliai ir kapstydavomės, pirma po vandeniu nardyti išmokdavome, o paskui- šuniuku, šuniuku, banginiu ar ant nugaros. Niekas mažųjų nestumdavo ten, kur gilu, sietuvų mes bijojome. O kai išmokdavome jau gerai plaukti, tai kokia palaima būdavo pūkštelėti nuo stataus upės kranto į sietuvą, Paskui skubiai irdavomės į krantą, ropšdavomės šlynuotu krantu, kabindamiesi už kranto žolių. Ir jausdavomės jau tokie dideli, išplaukę į krantą, kur šokinėdavo ir nardydavo tik didesni vyriokai. Upė buvo mūsų namai. Suskaičiuodavome, kad.po aštuoniolika kartų per dieną bėgdavome maudytis. Vanduo upėje visada šaltesnis nei ežere, tekantis, tol  niurkydavomės, taškydavomės, kol  pamėlynuodavome, ir oda pašiurpdavo .Susigūžę lįsdavome į krantą ir bėgiodavome ratais paupiu, kad apšiltume ir neparbėgtume namo pamėlynavę. Nebijodavome ir mauruose knibždančių kumendėlių, ne vieną teko traukti iš kojos. Kiek kabliukų nutrūko ,įsipynę  lelijų lapukuose, užsikabinę už kerplėšų ar žolių .O kaip vasaros pradžioje gaudydavome  su skarelėmis neršiančias aukšles. Ir valtį  visi irkluoti mokėjome, ir tinklą išpinti tėvukui padėdavome. Žinojome visų žuvų vardus. Prie mažojo liepto saujomis gaudydavome dygliukes arba vijūnus ir  vėl paleisdavome atgal į upę. O koks skaidrus buvo upės vanduo, nuo liepto stebėdavome, kaip atplaukia rainuota lydeka, kaip nardo ešeriukai ar šokinėja aukšlės. Mes buvome upės vaikai. Kitas vaikystės vasarų džiaugsmas buvo durpynai. Gyvenome netoli Oklių miško, miško pakraščiai buvo durpingi. Mūsų vaikystėje nebuvo visko per daug, stigo ir malkų. Pamenu, kaip tėvukas kapodavo žabus ant kaladės pasidėjęs, o mes, vaikai, kraudavome kūlelius į  pašiūrę. Visi kaimynai vasaromis eidavo durpiauti, eidavome ir mes. Tėvukas pasidarydavo tokį pailgą kastuvą, kad  galėtų kasti durpes. Nešdavosi ir paprastą kastuvą žolėms ir žemėms nukasti. Vasaros būdavo karštos, mes pusplikiai , basi, suskilusiomis kojomis, tik su kelniotėmis , iki rudumo įdegusiomis nugaromis ,su strazdanėlėmis ant veidų. Padėdavome mamutei nešioti šlapias durpes, tokias pailgas, kaip forminės duonos kepalėlius.  Mažesni imdavo sulūžusius durpių gabalus, kad būtų lengviau. Visi  jautėmės tokie svarbūs, taip norėdavome padėti tėveliams. Duobė vis gilėdavo, durpių stirta saulėje, duobės pakraštyje, vis didėdavo. Tėvukas vis kasdavo, kasdavo, kol duobėje pradėdavo rastis drumzlinas vanduo. Duobės būdavo net kokių dviejų metrų gylio.  Duobėje tėvukas padarydavo laiptelius, kuriais būdavo galima išlipti. Taip įdomu buvo stebėti, kaip drumzlinas vanduo tėčiui semia pėdas, paskui kelius –ilgiau nebelaukdavo, lipdavo lauk, nes vanduo pradeda greitai bėgti iš visų duobės kampelių. Durpių duobių buvo galybė. Kol  tėvukas ruošdavo kitą durpavietę, mes vaikai imdavome žaisti gaudytynių aplink duobes. Tik koja kuriam slyst, į duobę pūkšt ir žiūrėdavo iš duobės visas juodas lyg velniūkštis, tik akys žibėdavo. Tėvukas traukdavo greit iš duobės už rankos , pasilenkęs arba kastuvo kotą įsitverti paduodavo. Vienas du,  laipteliais ir jau ant kranto. Tada visi galvotrūkčiais lėkdavome  prie upės maudytis. Kaip atgaivindavo įjuodusius nuo durpių kūnus šaltas upės vanduo. Pasipliuškendavome, panardydavome ir vėl į durpynus. Miško pakraštyje, kur gailiai auga, girtuoklių saujas prisirinkdavome, kokį lepšioką surasdavome ir mėlynomis lūpomis grįždavome pas tėvus. Mama vis mokydavo, kad ilgai pasilenkę prie gailių nebūtume, nes galvas  skaudės nuo jų kvapo. Grįžę vėl imdavome tuos pailgus durpių kepaliukus ir kraudavome naują durpių sieną. Mums, vaikams, ta siena buvo didelė, lyg kokia tvirtovė. Saulei  krypstant vakarop su tėvais grįždavome namo. Tėvai eidavo šerti gyvulių, o  mes bėgdavome paskutinį kartelį pūkštelėti į vakare jau šiltesnį upės vandenį .Upės ir durpynų vaikai..