Santrauka:

Pasakojims api mėrgėliki Elze. Lėtuvninkų tarme (vakarų žemačių, donininkų tarmė)

  Par pal'aunagi mėrgėl'iki, išgėrus dikčiom didel' podėl'i kafijas i pašmėkavus da mamos daryta kėžį, iš Marges pėną, bova soti i l'aiminga. Bet gor, ans nebovo toks skanus kap vasar, komėt karvi ėd ne šėna, o žali žoli iš Knauso pėvas. Kodėl' ana bovo tokia žali nėks ant pėvininkų nežinoj. Sak, kad visa ano giminė bov sudari sutarti su vėlniu, katras i padarydavo tą pėva toki vešl'. Bet šyš bov tik gandą, kadangi jo žėmis užl'ėdav Gėgis vandens. Į kurios bovo daug dumblių.                                                                             

  Tos žalias pėvs Elziki i trūk visa žėma. Veizėdam pro l'ang ana nemati tų l'ankų. Jų šl'amėjim skambesi, i jose besiganančių žal'margių, kurios išmaitin vis kėmą. Visko bova užkl'oj didel'is snėg sl'oksnis, kuris nė iš tol' neprimin nerūpestingos, šil'tos vasaros. Bet, nebov bl'ogiau, ar liūdniau nės matės bal'tų debesų maris, kurios rodos, netur, nė pradžios, nė pabaigos. O atrod, kad tu esi į marių vėdury sau vėna, nėko netrukdam, gyveni romų i no nėk neprikl'ausom gyvėnim. Nėks į jį neįsiverš i nesudroms tos svaiginančios tyl'os, kuri ved mus į prėki.

  Atėjs vakars, kartu ans atnėši i joda tamsą. Kuri užtėmdi tr'obos l'angus i suteiki kambariams nemal'onų jausm. Mėrgėl'iki užėbi žibint. Ans nušvėt skaidri švėsi švėsa, katra užpil'di vis kambari, mal'oni šil'um. Žibint spindul'ą krit pėr l'angus ant snėg, anė nutės ilg gel'sv tak, ant kurio rodos pradėm krėt snaigis i toliau storin ta tak. Jėj pasidar nejauku, kadangi matgi tik kas daras apl'ink, kur švėč žibints. El'ziki užsidėj stor omams skar  i nul'ėnd į kamp. Šyš gerą matis kas daras per l'ang, tėn kur kel's ėj. I nekantrią l'auki grįžtančios mamas.

  Kel's bov apsinigs, ano nesimati jau vis nedėl'a, bet gor gal'ėj įžvelgt į tolį kit žibint, kuris lygią tap pat apšvėti tr'obą, į kurią gyven kit l'ėtuvninką. Na jo, jei važios mėrgėl'ikis mam, ta reišk, kad į jos vežėm gal'ėsi įveizėt žibint. Mam turėtų jėj pargabent jos nul'iubėtu obol'ių. Ana bova prašius jos, kad jėj l'auktuviu parveštu būtent tų raudonskroščių, kurė yr da sal'desni žėma, nėi vasar. Kor ji? Vis misl'yj El'zi. Ar jėj viskas gėrą? Ji vėl'oj jau vis pusdėn. Ar kėls neperbrendams, ar užtruk pas omam? Pradėm misl'yt El'zi. Ana jaut kap gomuri užspaudi nežinom jėg, katra anos nepal'eidž. Ana verč dikčiom didel'ią jaudintis, i jaust kal'tės jausm, nors nėk bliogą nepadari. Ana jaut kap anos skrostu bėg šal'ts rasos l'ašas, i kožnu l'ašu, žandą vis kaist no anų šalč. Skara pasitarnava kap šn'iorpa, katra noval' vis išbėgusi vandeni iš jos pavargusių akių.

  Mėrgėl'iki nesitverdam priėj pri l'ang i il'gesingą žvel'g per jį į kel'. Kažkur tol'į atsirad naujs žėburys. Ans nejudėj. Bet gor, ans didėj, ir netikėta pasuk į šon. Žiburis artėj. Mėrgėl'iki netikėdam pamėgin nuval'yt ta žibur nio l'ang. Gal tėn koki dul'ki. Bet nai, tėn bov vėžims katras artėj l'ink tr'obs. Ans sustoj, nė judėj, nė didėj. Gal' kas bl'og atsitik, ar užstrig į posny? Ans švėt i švėt, o mėrgėl'ikę atrod, kad ans šauk pagal'bs. Užsidėj il'gą žėmini pal'ėt i por sopagų ana išėj iš tr'obs. Jėj kėl' rod žibints. Pusnys vis gil'ėj i gil'ėj, bet gor El'ziki nėpasidavi žėmos pustymui i brėd į tol'į, pas sav mam. Ana jauti kap pril'ind snėg į sopagus, ans šal'di jos kojis, o vil'nionis pal'ėts  nėbov toks šilt's, kad atl'aikytų žiauri žėma. Jėj nėks nerupėj, jėj nitrukdi pusnys, ji nepyk ant šal'č, katras kaitėn jos skrostus, ana nėpaisi to bauginanč vėj švil'pėm, ji tik norėji pas sav mam. Da syk prisigl'aust, apsikabėnti ana, pajust šil'um, i nėkad daugiau anos nepal'eist, mėrgėl'iki dikčiom norėj pasakyt aš šyš mam, aš šyš...  Žėbints tebešvėt į tol'i besitėsančias posnis, jo apšvėsts pl'ots dėl vės didėjanč pustym vis mažėj i mažėj. Kol' ans visai tebemati tik snaigiu kritim ant mėrgėl'kis pl'aukų. Bėt gor, mėrgėl'iki mati daugiau, nė tas žėbints pėr vis sava gyvėnima, to ko jis nėkad nesupras i neapšvės. El'zikę tos pusnys bov l'yg ką tik vasar nupjauts šėns, toks minkšts i purus. Ans kvepėj, vasaros gėlėm, ir nuskintas obol'ias. Jėj nėbebov tap šal't. Nės ana mati mam, vasar l'aistančia rūts i žvėl'giančia į ją meiliu žvėl'gsniu. ,,El'ziki eikš šišon“, šauki ana mam šmėkavot, ką tik padaryt'os gl'iumzis. Žibints teberod jėj kėl', pėr bal't snėg, bet gor kam brautis pėr jį, jė visko ko reik yr šali. Ji pribėg pri savo mams ir šil'tą apsikabin ana, nėkada ana nebepal'eis mams, ir vis l'aik bus šal'i jos.