Avėlių gonymas

Santrauka:
Kupiškėnų tarmė
~~MONO GYVĖNIMO OBROZDĖLIAI
AVĖLIŲ GONYMAS
 Tadu mon buvo 8 matai, mas gyvanom Byčių ulyčioj, o visa atomanu, kėp šindei.  Tų pavosarį mum starkus atonėšė možųjų sasutį. Motutai vis tiek turėjo ait darbadieniai. Ir  mono tėvėliai buvo apsidėmį, unt motutas vardo, lunkoj ganyt kolkozo avalas.  Avėlių buvo didžiausias pulkas mažu visas šimtas. Par visų vasarų, mon tako pėmanas dalia. Motutą (kadu ir tėvėlis) unksti ryto, vos saulai patekėjus, būdavo, išvoro avalas iš Pakupas klojimo, kur jos par nokt būdavo uždarytos, lunkon ir, pakol avalas sočiai privada, ganydavo. Jau kai avalas sočios, atogįna arčiau mūsų kolno, prė sodželkėlas, pagirdyt, o tadu romios avalas suguldavo. Nieko nelaukdama, motutą prėš kolnų parlakdavo namo, manį pakėlus ir, kai kų įdėjus paviržio, išlaidžia lunkon avėlių ganytų,  o pati skubindavo ruoštis ir taisyt šeimynai pusrytį. Kai visi pavolgo ir skirstosi prė darbų, motutą įdadavo tarbalan mum visai diena volgymų. Padovus venais matais jaunėsniom mono brolaliui išlaisdavo lunkon, kad nunaštų volgymų ir mon padatų ganyten. Saulą jau būdavo gerokai pasikėlus, gol par du sprindžius  virš bažnyčios bokštų, ir mono okys jau kuris čėsas padatos ton pusan, iš kur laukdavau atainunčio savo brolio. Ne tiek pusryčio noradavos, kiek jo laukdavau, kad nebut tep ilgu ir mon padat ganyten. O jau lauki to volgymo garumas! Suvolgydavom visa, o unt povakarį ir bliūdelius išlaižydavom. Ir tėp kasdien, par visų vosarų.
Alia pardaug nobodu, ratai kadu būdavo, bo mas prisimislydavom visokiausių dalykų.   Atomanu, buvom prisiprotinį kelias avalas ir vienų ovinų už duonos plutalį galadavom ramiai pajodinėt. Būdavo ataina avalas duonos prašytų, tai jom po mažučiukų šmoteliukų atlaužiam, iš dalno paduodam, o potys tik strykt - ir jau raiti, už vilnų įsikabinį jojam. Pajodinėjam, pajodinėjam ir vėl duonos šmoteliukų tai avalai už dorbų paduodam. Buvom sumislinį mokint ovinų par griovį šokten. Pradžioj kaip ir sėkes, alia paskum potys atcimatam tokio mokinimo... Žinokitat - ovinas visadu paliks ovinu. Jom gali visų abišaly duonos suliuobt, gali kulnais šonus moigyt, alia, kai jom užeina - neklausis ir gotava. Buvo tepom:  kartų ošei įsiloidžiau unt to ovino raita lakt. Mono gėrasai ovinas jau viškum palei griovį lakė tėkinas, ošei  paslinkus jom golvų bankiek posukiau, kad prilakys arčiau galt šokt par griovį. O tas nečėselis, prilakys prė griovio tik stapt ir kep žemas but įbastas – sustojo. Ošei  kep kulipka – par ovino golvų  moviau vidurin griovio. Buvo švėžiai po gėro lietaus, tas  griovys buvo pilnas kep akis  šolto undenio. Dievo dovana, kad smagiau nesusikoliečijau, užtako, kad visa pėrmirkau ir ba tolko nusgundau. O mono gėrasai brolalis iš juoko but apsirgįs, bo juokės par dėn lig ošarų. Žiūrėk aprimsta, jau ir kalbat kep žmogus prodada, o aciminys kep ošei skrendu stačiu golvu griovin – vėl prapliumpa juoktis. Buvau bapykstunti ir unt jo, ir unt ovino, alia kai striokas prajo, tai ir ošei kartu su jo jokiaus. Ošei  tųden pykau tik unt ovino. Pakol išdžiūvo drapanos voikščiojau markatna.
 Būdavo, kai avalas rimsta netoli Galukupio, tai mas prisirūgštiniaujam po tarbalį ir vakari namo parnašam, o jau unt rytojaus motuta išvarda gardžios rūgštimienas, kadu skilundžiu pagordina, bulbų su lupanom išvarda. Tik bada, kad rūgštymai grait pasbaigia, pėrauga, ir poskum nebagordūs pasdarydavo, tadu jau būdavo kitokio dorbo. Prasdadavo švilpynių matas.
 Tėvėlis buvo išmokinis mumi sukt dūdalas. Pakol būdavo atšokus žilvičio žėva prisisukdavom visokiausio didumo ir ilgumo dūdėlių, su vienu, dviem ar net keliom skylalam. O kai žėvala sunkiau sukdavos, tadu prispjovį visokiausio ilgumo žilvičio lazdėlių, jas susirišdavom drabnais kūlaliais, sumarkdavom sodželkėlan. Po kelių dienų jau ir iš tų lazdėlių sukdavom dūdalas. Žėdna dūdala vis kitokį balsų turadavo. Kad dūdalas nepėrdžiut ir neskilinat ir jas markdavom nokčiai undenin. Tai grodavom net po kelias susirišį potys sau par visų dienų, o kai atcbosdavo dūduot, tadu ir padainuodavom ir avalam pasirodymus ištaisydavom. Dainėlių visokiausių sanobinių iš bobutas buvom išmokį.
O koks smagumas būdavo, kai prasidadavo vuogos... Pirmiausia, apė švintų Untonų -  rosdavom žėmogių. Žėmogės augo kalni, palei jevaly ir pakalnaj, pačioj akmenytaj - palei okmenis.  Žėmoges suvardavom unt smilgų ir vakari parsinašdavom po saujų prisvėrį, namo vakarienai su pienu.  Maž po 3 nedėlių, pasbaigus žėmogėm, jau rosdavom aviečių. Jos augo palieknaj, unt  vieno kalnalio, prė didžiojo skruzdėlyno,  netoli ūžolo.  Unt liepos pobaigų, palei Kupų, ar Lavenį rosdavom gėrvogių. Gėrvoges lingviausia būdavo rinkt brendunt upi, palei kroštų ait būdavo giliau, alia tadu mažiausiai blauzdos nukintadavo, bo gėrvogių virkščios baisiai droskos, o vaikai vosarų visadu basi lakstydavo. Gėrvogių par dėn prirunkiodavom  kadu litrų, kadu kiek daugiau ir do potys sočiai prisivolgydavom. Motutą būdavo išvarda gervogienas, o mas su sausais razavais blynais kirsdavom, net ausys lapsadavo. Unt rudenį, vosaros pabaigoj, palei Lavenį, o ir Liekni palei Svidėnių brostų būdavo riešučių. Tadu, vos avalam sugulus, lakdavom pasimainydami katras - riešučių, katras - avėlių žiūratų. Prisiskindavom pilnų starbly ir kėšenas prisikumšydavom, o poskum, gliaudydavom unt plokščio okmenio sutūpį. Nugliaudį našdavom vakari namo, padadavom žiemai, tik del sau paslikdavom kokias rieškutalas.
 Kai pradadavo dykt grybas, žinojom kur ir kokios grybas dygsta. Liekno pradžioj, palei drabulas, jau rugpjūčio pradžioj būdavo raudonikių, Liekno aikštalaj, palei bolų po beržėliais augo lėpšiai, palei Svidėnių brostų, po lazdynais, kur didžiasai baržas ir ūžolas augo - rosdavom ir baravykų, ir voveruškų, o jau ūmėdžių prisirunkiodavom - visokių spalvų, rosdavom kazlėkų, paūžuolių ir vienų – kitų paliepį. Vakari parsinašus namo, motutą nutaisydavo, o jau unt rytojaus pasmožydavo su švėžiom bulbom ir skilundžiu. Volgyk neatsivolgydamas, kėp gardu, mas kalbadavom: „Tėp gardu, kad možna ir liežuvį sykiu praryten...
Povakariu, kai avalas guldavo „untro pogulio“, par potį vidūvasarį ratai kadu, alia takdavo, Kupoj kilbukų su skarali ar palei kroštų pasigaudyt, po kėlmais ar po kokio okmeniu lydžiokų, ar vėgėly runkom ištraukten. Kilbukus, katrė didesni, mum pakėpdavo unt petelnios ir mas gardžiausiai sučiulpydavom su ragaišiu, o drabnučius ataduodavom katam. Nu o vėgėla, ar koks lydys kadu papuola pagaut, tai gardybą visai šeimynai takdavo. Jei žuvalas možos – motutą virdavo žuvieny, o jei didasnas – kėpdavo su čibuliais.
Gonam avalas dvi vosaras. Kai dabar pamisliu, tai buvo potys gražiausi, potys laisviausi, potys sveikiausi matai mono visam gyvėnmi. Alia kiek mas par tos matus viso išmokom.  Kaip mas su broliu tordavom. Kų vienas sumislia kitas visadu pritars ir kų vienas dirba, kitas visadu podada. Alia, kai vienas kų pazbitkindavom, motutą klupdydavo abu, bo žinojo, kad abu būdavom vienodai kalti.
Tatūla

2017-03-16 02:43:36

Įgarsinimas

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Moderatorius (-ė): Ažeras

Sukurta: 2017-03-16 11:18:09

Teip. Man tai neteka avelių ganyt.