Seniau rets nutykims, – daba dažns gyveims

„Palaid bala“ to pacanke, gal jei smegens sosimaiše
Negė neberond berna, ka sugriebe sen mana.
 
Seno diedo puse omžę kok jė naud, kep iš ože.
Da metelė, gal da kėt, sonk bos jauno prilaikyt...
 
Ėms dairyts ont vės šons, o to papuzryjės dieds,
galvelė nulaidės ais, kėrsdams šunim blakstiens.
 
Pyka draskes vis senoj, didela i labė stor.
O stiprums balsa buva, kep palaista radijuša.
 
Nakt atbuds i atmins dauže vis so lazd lobs.
Kėla triūkšmo i nerima, iš ta baisos nuliūdymą.
 
Nedave ramybes jiem, i kaimynam artimiem.
Rėke šauke i rokava, lėg ka su dūd dūdava:
 
-Aš su juom suvėnčiavot, kelks padraik i gan miegot.
Gan jo šūtėt vystikluos, bėnkorta aik parvyniot.
 
 Nabagėla a nematet , gal jo sens kojs pakrate...
Apsidžiaugče tok pamačs... da smagiau būt, tav pakrats...
 
-Kelks sako, gana megot! -Vė ont lobs im duot...
Dieno nučiūps tarp darža, vė jaunėlė draska, tompa.
 
Rėk i da visaip kolioj, kas užein teip i terioj.
Kartės nurims pargalvoj, api kaimėnks „pletkorks“...
 
Būva pėršlė atvažiavė dieds smarkė uždudava.
Ka jie labė pavėlava, matė jo, jėn tūr sava...
 
-Tie pletkė buva teisybe, grėbdam šieno jie nugriūvė.
Matė pievoj bass užmins, trauke sens jai dagil.
Emilija

2017-03-12 16:39:11

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Moderatorius (-ė): Ažeras

Sukurta: 2017-10-01 11:11:35

Ger tarm.