Kam išejē, vo kam išejē
par pėivas, par mėškus, par laukus?
To nažėnā (žėnuotė bėjē?),
ka tāvės ė šėndėin dar lauko.
 
Kam palėkā, vo tēp omžėnā
to moni tėn vėina kap pėrštā?
To nažėnā, juk to nažėnā,
gal aš jau ėš meilės tuos mėršto.
 
 Kam sodaužē, vo kam sodaužē
 to laimė kap dākta stėklėni.
 Būtomēm bovė kriūvuo gražē,
 lig mūsa dėinūm paskotėniu.
 
 Mon jau nabrēk, no tėkrā nabrēk  
 ničnieka ont marguojė svieta,
 Tiktā apėntās nomėi parēk –
 juk aš tau lig grāba žadieta.
 
 Parskielē šėrdi – ėlgo vėinā –
 par nakti kap šova tas kauko...
 To nažėnā, nanumanā,
 ka tāvės ė šėndėin dar lauko...
          
 
    Aušrinė Zulumskytė