Prieš tamsą eglyno pašoka aukštai
Eglutės spyglių atsispyrę šratai,
Lanką  palieka aky ant tamsos, –
Šoka kruša! Sniego kruopos trasuos,
 
Kad vos sumatai – kulka ar strėlė,
Ar sviediniu jojanti miško vėlė,
Ar šoka viliokė silfidė dailia
Sniego pūkų, o šilta suknele,
 
Siūbuoja tau širdį, keleivi, šokiu,
O tu šakeles glostai delnu jaukiu,
Sauja pabrauktum – šratai ir sakai...
Bet rankeną durų  jau, grįžęs, laikai.
 
*
 
Žavingų vaizdų parlydėtas, gamtos
Didybės ir snaigės kristalo putos –
Spalio ar kovo krušos ūžesy
Su dievų visata priešais langą esi
Savo pirkioj jaukioj, su mielaisiais savais. –
Gyvo džiaugsmo gelmė lai laike išsiskleis.