Nepamiršiu... tikrai nepamiršiu:
to saldumo ant lūpų
ir sulipusių pirštų,
kai sula klevų teka
lyg patvinusios upės.

Kai medžių viršūnės
tarp savęs šneka,
o ant geismo įkaitinto žaizdro
malonės drugeliai jau tupia
ir bučiuoja apnuogintus kūnus
pavasario saulės zuikučiai.

Ir nėra geresnio įgarsinto vaizdo,
kai gegutės kukavimas tuomet pasigirsta,
ir lūpos išlaisvina laimingo atodūsio natą
ir akys pražydę mėlynom žibutėm
tik jūros svaigumo akis prieš save mato.
---------------------------------------------------------
Nes laukiu... beprotiškai laukiu
pavasario naujo paveikslo,
tik mudviem sukurto...