Ant stalo visada kvepėjo duona –
Tamsi ruginė, su stora pluta,
Prakvipus ajerais, medum geltonu,
Suvalgoma lig trupinio, nes ji – šventa.
 
Priglaudęs kepalą sau prie krūtinės,
Ją tėtis riekdavo aštriu peiliu,
Dalindavo po riekę. Paskutinis
Paimdavo ją sau. Žvilgsniu meiliu
 
Nuglostęs duoną, dėdavo ant stalo.
O čia lyg bitė sukdavos mama –
Tai ragina skanaut, tai samtį valo,
Tai ji prie stalo, tai prie krosnies tekina.
 
Jos rankos plikė raugą, minkė duoną,
Į pečių šaudavo palaiminus kryžiu.
Ištraukus kepalą, nuglostydavo šonus,
O po savaitės – viskas iš pradžių.
 
Man ir dabar dažnai sapnuojas duona,
Sugrįžus iš vaikystės vaizdinių.
Riekiu aš riekę kvepiančią, neploną
Ir josios kvapą sotų vis geriu.

Ji kvepia saule, glamonėjančiąja  grūdą,
Ir prakaitą nuplaunančiais lietaus lašais,
Dar vėju, pučiančiu į šiaudo dūdą,
Žingsneliais skubančiais žaibų mažais.
 
Ji kvepia malkom, atiduodančiosiom karštį,
Ir tėvo prakaito sūriais lašais
Bei jo delnais. O juos nuo darbo peršti!
Ir ilsisi jie visad taip mažai.
 
Ji saugo po pluta rudens arimų kvapą,
Dalelę plikšalos ir polaidžio kvapų.
Aš nežinau, galbūt jau taip sutapo,
Kad duoną šeimai aš taip pat kepu.
 
Bet mano duona jau neturi tokio skonio
Ir kvapas josios jau ne tas, nes
Grūdą rankose sušildę, žmonės
Jam atiduodavo dalelę ir savęs.