Kad vėjui pasislėpti už obuolio ne taip paprasta, todėl neilgam. Gražu.
Apaštalas Tomas negalėjo kartu su kitais apaštalais dalyvauti Velykų įvykiuose ir tuo netikėjo, todėl Velykos jam buvo tarsi atnaujintos. Tomas sunkiau nei kiti apaštalai patikėjo Kristaus prisikėlimu. 
Jonas patikėjo vien pamatęs numestas drobules, o Tomas įtikėjo tik įkišęs pirštą į Jėzaus žaizdų vietą. 
Neviernų Tamošių netrūksta.

O, kad galėčiau įminti šią grožybės paslaptį... Kitaip sakant, kažką apie dangaus plotus (Zodiaką, apaštalus, tarp jų ir Tomą, kažkokį šešėliavimą) suvokiau, bet pernelyg miglotai, kad įspūdį kaip nors įvardinčiau. Tiesa, to ir nereikia.
Konkrečiau. Antroj eilutėj man (grynai formaliai) sklandžiau būtų vietoj vienas koks kitas žodis (± pirmas, nors kelialypis vėjas turbūt irgi gali pūsti apvaliai, bent jau apeiti obuolio kontūrais... paskui kartojamas tas mįslingas vienas turbūt irgi nešasi kažkokį krūvį...). Per apaštalą Tomą taipogi šiek tiek praskleista paslapties.
Tokius kosmoso, pažinimo (obuolio), atradinėjimo, (į)tikėjimo punktyrus čia ir apgraibiau. Beje, į taip suprastą visumos idėją man gražu įsirašo su didelėm išlygom... betgi ko nebūna. Visaip turbūt būna.

Intelektualios eilės. Kaip visada.

nu gražu