Ant Žemės tos...

Tu kada nors išeisi – nebeliks jau nieko –
Rugsėjo vėjas saujom vasarą tolyn nuneš.
Gal pienių paskutiniai kris pūkai lyg sniegas,
Tik vienas pūkas dar virpės voratinkly. Tai – aš...
 
Laikys plona gija, kol vakariniai gūsiai
Galiausiai ją nutrauks ir uosio lapai suvirpės:
Nebūsit jūs kartu, jau niekuomet nebūsit...
 
Ateis juoda nakties tyla ir niekas nekalbės.
O aš užmigsiu nesulaukęs ryto
Išsaugojęs tiktai sapnuos beprasmes svajones.
......................................................................................................
 
Ak, tie pūkai – sunkiais grumstais nukrito
Ant Žemės, kurioje kadaise buvom mes...
 
     2016 kovo 16 d.
kaip lietus

2017-02-26 00:09:54

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2017-02-26 17:40:39

Beprasmių svajonių nebūna tiktai jos arba įgauna trokštamą pavidalą arba ne.
Labai graži jausmų ir minčių raiška.

Vartotojas (-a): Vasara7

Sukurta: 2017-02-26 12:14:51

sutinku, kad mažas stebuklas, gal net ne visai mažas, nes kiekvieną sykį priverčia širdį stipriau plakti, giliau jausti, įkvėpti ir pasinerti į jūsų atskleistą eilėraščio pasaulį...

Vartotojas (-a): sada

Sukurta: 2017-02-26 10:41:32

Jaudinantis kūrinys. Tik pūkeliai esame... ir grumstais krentame... Ačiū, kad rašote, smagu skaityti.

Vartotojas (-a): Rasojimas

Sukurta: 2017-02-26 09:29:51

lengva pradžia, sunki pabaiga...kaip pažįstama...jaudina.        

Vartotojas (-a): Pelėda

Sukurta: 2017-02-26 04:17:34

Būk drūtas! Taip  atsitiko, kad  prieš kelias minutes  klausiausi P. Širvio. Pamaniau – panašūs gi! 

Vartotojas (-a): Saulėlydis

Sukurta: 2017-02-26 00:18:40

Sužavėjo... Sujaudino... Ypač 4-a eilutė.