Bėgo vasara saulėtomis pievomis –
Aš nespėjau bučiuoti žiedų;
Seno užmušto Brisiaus dvasia
Prie Puntuko stūgaus sutemus.

Pasiilgstu Sigutės brolelio –
Jį mirtis anksčiau laiko pavijo.
Kas dabar guos raudančią seserį,
Kai po slenksčiu žarijos rusens?

Pasiilgstu ir Žilvino, Eglės vaikų
(Kruvinus marškinius kartais regiu);
Tarp senamiesčio bokštų aukštų
Žiba tėvo auksinis dalgelis.

Pasiilgstu rugiagėlių kvapo,
Į gimtinę atskridusių paukščių...
Ten – namai, ten – širdis!
Ten laukai mano juoką kadaise girdėjo.

Kadaise artojai savo prakaitą liejo
Dėl grūdo, tikėjimo... Dėl žemės,
Kuri mus pagimdė, augino, mylėjo;
Kuri šaukė, šaukia ir šauks
Paklydusias sielas namo.

Ten Veronika gegužinėje šoko;
Ten Šventoji, apglėbusi mano mylimą kraštą,
Srauniais vandenim aplaižo krantus;
Ten ir aš kadaise gimiau.

Ak! Pasiilgstu aš gervių klyksmų...
Užmirštos ant supynių vaikystės.
Buvo laikas kai namus ten turėjau...
O dabar – aš tik svečias gimtinėj.