Pavasario slenkstis

Šis pavasario slenkstis kaip niekada aukštas.
Pasibeldžiu į pašalą — neįsileidžia.
Varnos pirmosios gliaudo tylėjimo auksą,
O gerklingą sidabrą — praeiviams į veidą,
Kad užmirštų visi užsitęsusį miegą,
Piligrimų būrys purvo atgailą gautų.
Iš po sniego upelis be kojų greit bėga
Pro pernykštėm ražienom pašiurpusį lauką.
Reikia grįžti. Bet kaip? Plaučiai švokščia lyg dumplės,
Nesuspėję sugriebti greitėjančio vėjo.
Slenkstis aukštas, už jo jau prasideda rungtys,
Kas supuvo, sudžiūvo, o kas — pasisėjo.
Nemiegu, nes bijau, kad galiu nepabusti,
Kada kraujy sulos nebelikę nė kvapo.
Ant pavasario slenksčio, žiūriu, viksvos kupstas
Gyslų raštais išmargintą ištiesia lapą.
Jau žinau mintinai ten sudėtus įstatymus,
Nebandau išsipirkt, nemanau jų išvengti.
Sužaliuot, sužydėti jei viltys neatimtos,
Dar įveiksiu šį aukštą pavasario slenkstį.
Nijolena

2017-02-20 08:30:20

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Saulėlydis

Sukurta: 2017-02-20 12:45:25

Stipriai. Linkiu įveikti.

Vartotojas (-a): šaltuona

Sukurta: 2017-02-20 10:15:11

Išradingai sodriai į pavasario virsmą.