Ką berašyčiau, būtų banalu, bet tikra –
Jau vėl galiu gyventi ir galiu šypsotis –
Užpusto smėlio smiltys sausą meilės dykrą,
Bet tavo rankos žemę laisto iš ąsočio...
Ir tempiasi vaivorykštės nuskilęs kraštas,
Lanku virš upės riečias tartum naujas tiltas.
Krante, kur niekas jau, atrodė, neberastų,
Tu suradai mane, kad liūdesį nuvilktum
Nuo kūno ir nuo sielos – seno atviruko,
Kur parašyti žodžiai, datos miega paukščiais...
Kodėl neatėjai anksčiau? Tavęs man trūko,
Nes paukščiams reikia vėjo, debesų ir aukščio.
Dar reikia to, ką dosniai lieji iš ąsočio –
Savęs pačios, tikėjimo ir žvilgsnio,
Kad vėl galiu gyventi ir galiu šypsotis –
Juk tas dienas ir šypsenas kartu surinksim!
2017 vasario 13 d.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-02-20 19:18:29
Kaip vienas žmogus gali pakeisti ne tik nuotaiką, bet ir visą gyvenimą.
Eilėse daug gerų emocijų, jausmingumo, grožio, kad norisi skaityti ir skaityti, todėl glaudžiu ir tariu didelį AČIŪ.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-02-20 15:50:18
betarpiška, jautru, gyva
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2017-02-20 12:18:15
Jausmų džezas :) Puiku ir tiek.
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-02-20 11:20:19
Jautrios ir meniškos sielos asmenybės kartais sunkiai randa patys save tarp emocinių pakilimų ir nuosmūkių.
Puiku, kad kažkas suranda ir dėl to "Jau vėl galiu gyventi ir galiu šypsotis " :)
Vartotojas (-a): anamcara
Sukurta: 2017-02-20 10:45:07
Kiek šviesos renka siela :)
Vartotojas (-a): Rasojimas
Sukurta: 2017-02-20 07:05:59
jausmo simfonija..akys tiesiog slysta eilutėmis ir sustoti nenori...