Dėl papų galėčiau ir į Braziliją nuvažiuoti – tokie jie man gražūs ir pilni meilės. Kas tą galėtų suprasti, jei Dievo neduota. Bet dėl papų turiu labai konkretų ir tikrai nekasdienišką pasakojimą, ekranizavimo vertą. Jeigu inscenizacijai trukdys žodis papai, tai pakeisite žodžiu krūtys, bet pačių papų išimti iš novelės neleidžiu niekam.
 
 
(Čia sakiau, kad be panelių negaliu ilgai pasnykauti. Tai štai kaip prisišneku: po šios novelės parašymo pasnykauti teko net vienuolika mėnesių! O per televiziją atsirado reklama, kur šalia vienas kito sėdi senelė ir senelis su kepure, ji mezga, o jis nepatenkintas šūkteli: „Ir vėl nedavė!“.).
 
– novelės galas –
___________________
Vis dėlto gailiuos, kad neužrašiau, ką ji dar pasakė atsisveikindama; kažkaip iš kuklumo nutylėjau, o lyg ir dėl kažkokio drovumo, dėl kažkokios gėdos, jai tarsi pakenksiančios. Bet jeigu ji nesigėdi, tai ko gėdintis man!; atsisveikindama ji tarstelėjo – kažkaip visai nereikšmingai, man neadresuotai, ir tik su vos pastebima emocija veide ir lūpose, kurios lyg vyšnios – tylutėliai pasakė: „Servant cavalier!“. Šie žodžiai mane palaimingai, gražiai nulydėjo atsiskiriant, bet kur kas stipresnis jausmas, žinoma, nepalyginamai stipresnis jausmas, manyje buvo išlikęs tas, kurį jutau liesdamas ją – man dar nebuvo pasitaikę tokios atviros laimės ir jos prisiminimą jausiu ir jausiu. Laimę, kurią turėjau delne ir noriu kartoti kartoti vėl.
 
Nors buvo jau galas, bet yra dar ir priedų. Marginalijos, kai kurios man svarbios kaip duona.
 
Dedu grynos tiesos intarpėlių (ne intapėlių). Tai ne grynojo proto kritika, bet pagalbos šauksmas, kurios laukiu iš teisėsaugos.
* Kankina mane bangomis KGB srutų gaujelė kasdien. Jei ne kankina, tai vargina, kamuoja. Poveikių spektras, kuriais man (mano savijautai) bangomis kenkia, labai platus. Daug kenkimo formų, kenkimo poveikių, gaujelė turi ir taiko juos man, labai daug.
Štai ir per atostogas, kurias kasmet leidžiu kaime, kasmet kankina ir per jas. Mažiau kankino per praėjusias dvi dienas. Gal todėl, kad prieš keletą dienų žinių televizijai telefonu nusiunčiau ilgą (kiek tilpo) SMS žinutę, prašydamas, kad paskelbtų eteryje mano prašymą: kad kas nors iš žiūrovų išduotų teisėsaugai tuos (ir jų buveinę), kurie mane kankina per didžiulį atstumą, ir seka mano mintis. Deja, šiandien vėl įjungė dirbtinį slogavimą ir dirbtinį čiaudėjimą – iškart po to, kai radijas baigė skaityti 18-tos valandos žinias. Intensyvi sloga prasidėjo labai staigiai, per kelias sekundes. Pagrečiui prasidėjo ir čiaudėjimas: kiek kartų jį įjungia, tiek kartų sučiaudėju. Prieš pat šią egzekuciją smirstelėjo iš KGB buveinės (tikru, nepadirbtu) rašytojo dramaturgo Glinskio balsu – pasakė kelis žodžius apie fotografą, su kuriuo ,,Lietuvos aide“ kartu dirbau; su juo 1991 metais buvome nuvažiavę į atskalūnišką autonomininkų suvažiavimą Eišiškėse, ir demaskavau, sugėdinau tą suvažiavimą savo straipsniu ,,Lietuvos aide“. Štai jau kiek metų KGB srutos mane ėda! (nes sekė jau ir tada). Tiesa, bangomis, kankinančiomis būsenomis, tada dar nekankino.
Dabar, kai įjungė slogavimą ir čiaudėjimą, televizijai vėl nusiunčiau SMS žinutę su tuo pačiu prašymu. 2014.VII.15
 
* Kai čia tekste paminėjau, kad KGB gaujelė daugybę metų transliavo man dirbtinius sapnus, tai po to pradėjo naktimis vėl juos transliuoti, nors jau buvo apstoję, nebetransliavo. Keršija man už jų nusikaltimų viešinimą. Bet liautis rašyti neketinu jokiu atveju.
 
,,Vargas, bėdos jodo, niekas nepagodo“, – išgirdau sakant savo mamą, pas ją atostogaudamas, valgydamas saldžią uogienę. Frazeologizmų žodynas gal neturi šio posakio. Prisiminiau, kad vieno dainininko dainoje nemeluojant pasakyta: Širdyje aš labai myliù savo mamą. Dainos nepasiduoda kirčiavimui, nesakoma mýliu. Lietuva ,,brángi“, ne ,,brangì“ girdėdavau – nuo sovietų laikų – sakant šį sakralinį dainos pavadinimą. Justinas Marcinkevičius kalbininkams sakė: Leiskite man rašyti ,,myliù“.
P.S. Daug klaidų KGB gaujelė bangomis mano rašte išgauna. Pavyzdžiui, raidžių žodyje praleidimą. Tad tenka ne kartą perskaityti ką parašau.
                                                                         
* Liepos 16 diena. Ir šiandien vargina kuo ir vakar, tik dar ir akių dirbtinį perštėjimą pridėjo. Turiu šūkčioti, trindamas nosį: ,,Smirdantis KGB išmata, išjunk slogavimą!“, ,,KGB šūdvabali, išjunk kankinančią būseną!“, ,,Srùta, išsigimėli išjunk slogavimą. Ir kankinimą išjunk!“, ir pan. Atsiprašau, bet jie nusikalsta ne tokiems žodžiams, o nubaudimui dešimčia, penkiolika metų kalėjimo. Štai kas yra kankinimas bangomis, ir kokia bausmė kankintojams priklauso. Tai šitaip sunku šiuos varginimus kentėti. Į šį mano priešinimąsi jie neatsako beveik nieko. Šiomis dienomis išvis mažai žodžių atsviedžia. Ką šiandien sakė, verta ir užrašyti – rašytojo dramaturgo <...> balsu pasakė: ,,Ryt apklausa!“. Nežinau, ką tai reiškia. Taigi ir kaime girdisi jų žodžiai. Blogiausia, kad pasiekia ir kankinimais. 2014 m.
 
* Per visas atostogas kaime (iki šiol) vakar kentėjau daugiausia: vargino labai intensyviu dirbtiniu slogavimu ir dirbtiniu čiaudėjimu. Ir ne valandą ar ne dvi, o maždaug parą laiko. Slogavimą įjungė anksčiau negu vidurnaktį. Auštant slogavimą pasunkino, ir laikė sunkų įjungtą per visą dieną. Tik trumpoms valandėlėms slogos sunkumą palengvindavo. Vakarop įjungė ir smarkų spengimą galvoje, nors įjungtas jis buvo ir anksčiau. Neišjungė slogavimo ir nakčiai atėjus. Tad kėliausi iš lovos ir gėriau migdomuosius relaniumą. Paryčiais leido pamiegoti – užmigdė bangomis. Bet bangų sriauto, nutaikyto į mano galvą, neišjungia ir miegant, todėl miegas nebūna gilus. Ryte, bangomis nubudinę, pasakė, kad šis baudimas buvo už mano kreipimąsi į Generalinę prokuratūrą. (Esu kreipęsis raštišku prašymu, kad šį nusikaltimą nutrauktų.). Ryte nubudinę, po keliolikos minučių vėl įjungė dirbtinį slogavimą, tik šiek tiek lengvesnį negu vakar. Įjungė ir spengimo man į galvą transliavimą. Tai šitaip KGB srutų gaujelė mane ,,gydo“ jau labai daug metų. 2014.VII.18 d., rytas
 
Man atostogaujant kaime, ir aplinkiniame plote, kuriame aš migruoju, dedasi ir kitų įdomių dalykų: keliuose ir keliukuose, kuriais čia vaikštau, dabartiniai KGB šūdvabaliai (gaujelės, kuri mane kankina, talkininkai) pridėlioja negyvų varlių, negyvų pelių, negyvų kurmių, suvažinėtą šunį, obuolių graužtukų, pirštinių, vinį, ir kitų specialiai man padedamų ,,priedmietų“ manęs psichologiniam terorizavimui (Vilniuje man padeda ir kaulų, negyvų ir tarakonų, ir musių, net drugelių, mažą sąvaržėlę, retkarčiais – didelę). Negyvą paukštį manęs pašiurpinimui padeda (pasišlykštėjimui tais, kurie padeda). Ir pienovežis važinėja kur aš einu. Visa tai kartojasi kasmet, jau daug metų. O pienovežis dėl manęs važinėja – rekordiškai seniai. Pienovežiu mane gąsdina todėl, kad būtent pienovežis suvažinėjo kunigą Juozą Zdebskį, mano tėviškėje kunigavusį (mane KGB vadina ir ,,kunigu“, o kažkada neatmenamai seniai vadino ,,kunigėliu“). Iš visų dėl manęs važinėjančių mašinų, pienovežis mane nugąsdina labiausiai. Tai todėl jis ir važinėja, kad bijausi (nors nei kolchozų jau nėra ten, kur jis važinėja). Vienoje dainoje, gal prieš dvidešimt metų, man pasakė: ko bijosi, tai ir bus.
P.S. Ir šitaip, ir panašiai mane KGB terorizuoja ir Vilniuje. Bet tai joks terorizavimas, lyginant su kankinimais, kuriais mane kankina bangų sriautu KGB gaujelė. 2014 m.
 
* Liepos 27, 28 dienomis (tai buvo savaitgalis) beveik nepaliaujamai KGB šūdvabaliai kamavo mane labai sunkiu dirbtiniu slogavimu. Ilgam buvo įjungę ir kankinimo būseną, dėl kurios sunkumo nemažai teko pagulėti sodybos kieme ant žolės. O štai vakar vakare buvo įjungę (šįkart vienos!) kojos skaudėjimą. Naktimis transliuoja dirbtinius sapnus. Deja, kankinančius. Sapnavimo metu kankina net dviem kankinimais: kankinantis būna sapno siužetas, ir būna įjungta nuolatinė kančia, kančios fonas per visą sapnavimo laiką – tas yra daug sunkiau už kankinantį siužetą. Gilaus miego, rodos, niekad neduoda. Užmigdo ir dieną, bet tik tokiu zuikmiegiu, ir tik tam, kad negalėčiau rašyti; ir nei girdėti ir suvokti kas aplink darosi. Pavyzdžiui, kad negirdėčiau ką radijas valandinėse laidose kalba, kuriam kartais paskambinu. Iš šio zuikmiegio pabudina lygiai tuo pačiu laiku – prieš pat žinių per radiją skaitymą. Radiją (dabar valstybinį, ne ,,Lietų“) jau senokai nuolatos įjungtą laikau. Užtenka KGB srutų gaujelės bijotis ir gyventi vien tyloje ir tamsoje.
Atsikėliau prieš ketvirtą valandą nakties, nes bangomis nubudino. Tuoj įjungė dirbtinę slogą. Sėdau prie kompiuterio tatai užrašyti, tad dar ir skrandžio skaudėjimą pradėjo įjunginėti, kaip tai dažnai darydavo Vilniuje. Pradėjo įjunginėti dirbtinį ir čiaudėjimą. Jau daug metų, netrumpą paros dalį, ypač vakarais ir rytais, įjunginėja dar ir kvėpavimo apsunkinimą, savotišką dusulį. Tebūnie prakeikti tie visuomenės atmatos – KGB gaujelė! Skambinėju radijui į atsakiklį, televizijai telefonu siuntinėju ilgas SMS žinutes, kuriomis prašau, kad klausytojai ir žiūrovai išduotų teisėsaugai gaujelę ir jų buveinę.
Jau keli mėnesiai rašau novelę ,,Strateginės vietos“, net ir kankinamas.
Tėviškėje, 2014.VIII.1
 
Koks šis nusikaltimas?
Kankintojai
 
* Kokie šlykštūs turėti būti tie kėgėbistiniai srutos! Juk jie užsiima kankinimu. Tai negi ne šlykštūs?! Įjungia kankinimą bangomis, tai negi ne šlykštūs. Šlykštūs kaip šliužai. Jie įjungia manęs kankinimą, kurį labai sunku kentėti!, ir neišjungia. Įjungia labai dažnai. Įjungia kankinimą ir neišjungia jo po minutės ar kelių sekundžių nuo įjungimo pradžios, bet laiko įjungtą, nors ir ką bedaryčiau, laiko ilgai. Tad argi jie ne šliužai ir srutos, kuriuos reikia išsmaugti jų bunkeryje, kuriame yra ir jų aparatūra, kuria naudodamiesi kankina mane bangomis. Vilniuje yra jų buveinė, sakant teisingiau – bunkeris. Susekti juos įmanoma, bet... Aš pats tai padaryti neturiu galimybių.
Tai ir toks šis nusikaltimas. Jie tikrai KGB srutos. 1996–2014 metai
 
Bandymai gelbėtis
 
* KGB gaujelė kankina mane bangomis ir mintis mano seka. Labai smarkiai kankino ir 2011 metais, ir per atostogas tais metais, kurias leidau kaime. Iš tų atostogų grįžęs į Vilnių, neatlaikęs kankinimų, sekančią dieną – tai buvo rugpjūčio 23-ioji – parašiau ir pradėjau platinti gelbėjimosi nuo kankinimų tekstą ,,Kas čia parašyta yra tiesa“, kuriame parašiau, kad nusikaltėliai mane kankina ir mintis seka. Aprašiau manęs kankinimą ir detaliau. Ir pradėjau šį tekstą platinti, ką darau iki šiolei. Per šias, 2014 metų atostogas, nuo liepos mėnesio vidurio žiniasklaidininkams siuntinėju telefonu tokią SMS žinutę:
,,Gerbiamieji! Politiniai nusikaltėliai jau labai daug metų KANKINA mane nuotoliniu būdu ir seka mano mintis bet kur man bebūnant. Per didžiulį atstumą seka mano ir judėjimą. Tai tiesa. Malonėkite per eterį paskelbti, kad kas nors IŠDUOTŲ juos (ir jų buveinę) teisėsaugai. Žmonių, žinančių jų buveinę, yra nemažai. Aš pats į teisėsaugos institucijas kreipiausi ne kartą, ir į Saugumo departamentą – taip pat, bet manęs kankintojų gaujelė ir jų buveinė vis tiek egzistuoja. Pagarbiai Jonas Baranauskas, laisvės kovų dalyvis, buvęs ,,Lietuvos aido“ žurnalistas, eilėraščių knygelės ,,Vasarvidžio laisvė“ autorius. (Vadina mane ,,žmogumi“, ,,mergaite“, ,,vėju“, ,,Lietuva“, ,,ponu“ ir kt. Nekonkrečiai esu dažnai minimas kalbose, žiniasklaidoje – tarp eilučių, potekstėje; pavyzdžiui, ir dainose.). Fabijoniškių g. 43–11, Vilnius. El. adrs.: jonas.baranauskas@lki.lt T. 861399523. Paskelbkite šį mano prašymą, labai prašau.“
 
Neilgai man sekėsi šią žinutę siuntinėti. Vos bespėjau (padieniui) išsiųsti pirmąsias žinutes, KGB tuoj, kaip man atrodo, ėmėsi priemonių, atsitiko štai kas: kai šią SMS žinutę išsiųsdavau, telefone iškart atsirasdavo užrašas ,,Pranešimas išsiųstas“. Jis atsirasdavo iškart, o normaliam išsiuntimui esant šis užrašas atsiranda priklausomai nuo žinutės teksto ilgumo. Šioje žinutėje teksto daug (tiek, kiek joje tilpo), ir kai pirmus kartus siunčiau šias (ir kitas) žinutes, tai labai ilgai tekdavo laukti kol atsiras užrašas ,,Pranešimas išsiųstas“. Bet, vėsesnes šias žinutes siunčiant, šis užrašas atsirasdavo iškart, vos paspaudus išsiuntimo mygtuką. Todėl ir sakau, kad, KGB ėmėsi priemonių prieš šios mano žinutės siuntinėjimą ,,info TV“ televizijai. Šiandien šią žinutę pavyko nusiųsti. 2014.VII.21
 
 
Žinutė LRT radijui:
,,Gerbiamieji žurnalistai!
Tegul Daiva S. viktorinoje užduoda tokį klausimą (beje, ji mane atsimena iš 1987 metų, kai radijuje dirbau neetatiniu korespondentu): ,,Kokio žmogaus mintys Lietuvoje yra sekamos?“. Iškart duodu atsakymą: politiniai nusikaltėliai seka mano mintis. Negana to – jie mane dar ir kankina visokiais kankinimais. Tačiau labiausiai prašau štai ko: paskelbkite per radiją, kad kas nors iš klausytojų, tuos kurie mano mintis seka (ir jų buveinę) išduotų teisėsaugai. Žmonių, žinančių jų buveinę, yra nemažai. Šitaip padėtumėte nutraukti sunkų nusikaltimą. Vien aparatūra, kuria naudodamiesi jie kankina mane ir seka mano mintis, yra nusikalstama kaip ir šaunamasis ginklas. Tad ir jos laikymas yra toks pat nusikaltimas kaip ir nelegalus ginklo laikymas. Aš pats į teisėsaugos institucijas kreipiausi ne kartą (į Saugumo departamentą taip pat), tačiau manęs kankintojų gaujelė ir jų buveinė vis tiek egzistuoja.
Esu Jonas Baranauskas, buvęs ,,Lietuvos aido“ žurnalistas. Mano telefonas: 861 399 523, gyvenu Vilniuje, Fabijoniškių g. 43, bt. 11. Paskelbkite mano prašymą, kad kas nors išduotų juos teisėsaugai, labai prašau. Jie mane kankina ir mintis seka jau labai daug metų.“
Šią balso telegramą LRT radijui telefonu pasakiau į automatinį LRT telefoną nr. 852363009 – 2014 m. liepos 23 ir 29 dieną.
 
P.S. Įtariu, kad tam laikui, kai balso telegramą telefonu siunčiu, KGB šūdvabaliai įjungia poveikį mano balsui (ne tik kalbėjimą sutrikdo) – kiekvienąkart tokiu atveju balsas būna užkimęs. Už šios telegramos parašymą ir už jos nusiuntimą jie dar ir kankinimą įjungė – kankinimą kankinančia būsena. Bet nei nemanau baigti gelbėjimąsi nuo jų.
 
* Dar ir šitaip KGB šūdvabaliai man kenkia: bangomis išgauna perštintį odos paraudonavimą. Paraudonavimą (kaip ir kai kuriuos kitus kenkimus) taiko išgauti tokiose odos vietose, kad ne visiškai suprastum, jog tai kenkimas, išgautas bangomis, kad tai kenkimas iš išorės. Taip elgiasi ir šiomis dienomis: paraudonavimą odoje išgauna maždaug tokiose vietose, kurios labiau liečiasi su drabužiais. Perštintį paraudonavimą kojų odoje man įjunginėja todėl, kad, kaime atostogaudamas, nemažai vaikštau – einu į ežerą maudytis, ir kitur. Šiandien galutinai įsitikinau, kad tuos paraudonavimus man ,,sukuria“ bangomis: man ilgai einant, paraudonavimas ir perštėjimas tai atsiranda tai išnyksta; ir gulinčiam, nei iš šio nei iš to pradeda perštėti paraudonavusioje odos vietoje. Ypač dažnai perštėjimą paraudonavusioje vietoje kaitalioja: jį tai įjungia, tai išjungia; beje labai staigiu, vos ne momentiniu, jo (perštėjimo) atsiradimu ir išnykimu. Tokių poveikių KGB srutos man taikydavo kai kuriomis ir praėjusiomis vasaromis, kai kaime atostogavau. Pavyzdžiui, ir pernai. O būdavo ir tokių atostogų, kai ištisai vaikščiodavau per visas atostogų dienas nuo ryto iki vakaro, bet tokių perštinčių paraudonavimų nebūdavo, nes jų neįjungdavo. Kitokiais kankinimais kankindavo. Beje, nepalyginamai sunkesniais, negu perštintis paraudonavimas. Šiandien dirbtiniu dar ir galvos skausmu laikas nuo laiko ,,pavaišina“. Gal už tai, kad buvau nuėjęs net į Veisiejus ,,kermošiun“ apsipirkti. 2014.VII.24
 
Paskutinis Krivių Krivaitis buvo vardu Gintautas ir mirė 1414 metais. Kokį seną tautišką vardą turime, netgi ir istorinį. Krivių Krivaitis buvo aukščiausias hierarchas, už karalių aukštesnis. Kaip kažkada popiežius. Pažiūrėkim, kaip atrodo seniausia ir lietuviškiausia žodžio priesaga – Kriváitis. Kaip ir galūnė, tarkim, žodyje ,,laiškanešys“. Nors daug kuo gera ir forma ,,laiškininkas“ (pavyzdžiui, priesaga ir žodyje ,,archyvininkas“). Bet kaimo kalbos vartosena duoda ,,laiškanešį“. Tad nei ,,paštininku“ laiškų išnešiotojo jokiu būdu nevadinkim, o laiškanešiu.
 
 
,,Kankinasi“
 
* Kai kurie kalbėtojai per žiniasklaidą nesako (savo kalbėjimo epizoduose, netiesioginiuose apie mane intarpuose), pavyzdžiui, kad ,,kankina“ mane KGB gaujelė bangomis, jie sako taip: jis [Jonas Baranauskas, ,,žmogus“] ,,kankinasi“, t. y. pats save kankina. Šlykštūs išverstaskūriai, gaujelės sėbrai. Bet šlykščiausi tie, kurie bangomis iš KGB buveinės mane kankina įvairiausiais kankinimais.
2014-ieji, ir daug ankstesni metai
 
 
Išjunk!
 
* Gaujelė, kurie mane seka ir kankina, man kalba lietuvių kalba. Vadinčiau juos ,,lietuviečiais“. Nes net šlykštu tokius atmatas vadinti taisyklingai. Todėl, kad nusikalsta man labai sunkiai, labai brutaliai. Štai ir per atostogas kasdien kankina (kartais ir naktį): dirbtiniu slogavimu, dirbtiniu čiaudėjimu, dirbtiniu nosies užgulimu, tai galvos skaudėjimą įjunginėja, kojų skausmą įjunginėja. Tai kankinančią būseną įjungia, bei spengimą galvoje. Taigi pasiekia kankinimo bangomis mane ir tolimame kaime vasarojantį. Kaip ir Vilniuje kankina, mintis girdi, žodžius (eteriniu būdu) atsviedžia man į ausis. Todėl neretai tenka garsiai sušukti: ,,Išjunk, srùta, kankinimą!“, ir pan.
Žinoma, jūs pasakytumėte, kad vadinti juos reikia angelais. O gal ir nepasakytumėte, nežinau. Ne visi žmonės vienodi, todėl visaip ir pasakytų. Tiek neabejotina, kad jeigu tave taip kankintų, tai ir tu šitaip šūkautum kaip aš. Jie girdi mano ir žodžius (balsiai sakomus), ne tik mintis.
,,Kaip tave užmušti?“, – kartą manęs paklausė, kai aš, kankinamas ir žodžiais bombarduojamas, jiems (tam, kuris kankino ir ,,lojo“) pasakiau: ,,Kaip tave apspjauti?“. Nors, pagal jų nusikaltimo sunkumą reikėjo pasakyti daug negailestingiau. Teisybę sakant – daug žiauriau, t. y. kaip nusipelno.
Tai tokie su gaujele mano santykiai. Kenčiu daugiausia tylomis, tik retais retsykiais šitaip prabylu, neatlaikau. Kažkurioje dainoje dainininkas A.M. man sako: vienintelė galimybė laimėti šią kovą, tai nedalyvauti kovoje. Aš joje niekaip nedalyvauju. Jau dvidešimt metų kankina, ir tiek pat metų nedalyvauju. Tiek pat metų, netgi daugiau, teisėsaugininkai KGB gaujelės neareštuoja. Taigi padėtyje esu beviltiškiausioje. Negaliu net priešintis. ,,Tavo žodžiai bus panaudoti prieš tave“, – daug sykių yra man sakę iš savo buveinės KGB lojikai. Jie tokie. 2014 m. liepa
Mano beviltiškumą patvirtina štai ir tokia daina, kuria (2014 m. rugpjūtį ) pamačiau ir išgirdau per televiziją – keturios baltai apsirengusios merginos dainuoja: ,,Tu gali būti arba pirmas, arba paskutinis“. Dainininkė Liepa man sako: ,,Nepasiduok, nors vilties nėra“. Bet aš neturiu galimybės nei nepasiduoti, nei pasiduoti.
Yra man ir tokia daina: ,,Nekenčiu savęs už melą, tu ne tas, kur pikta mena. Ar atleisi man už tai, ką padariau, tavęs gerai nepažinau“, – dainuoja mergina per radiją.
 
 
Šabo moralas
 
Šabo dieną žydams negalima nieko daryti, nieko dirbti. Negalima nei žiburio degti, negalima toli eiti. Nežinau kokiais laikais žydų religija reikalaudavo laikytis šios dogmos, ir buvo jos laikomasi. Gal Kristaus laikais.
Biblijoje parašyta, kad žydai barė Kristaus mokinius už tai, jog šie šabo dieną, eidami per javų lauką, skabė varpas ir valgė jas – žydų religija šabo dieną ir tai daryti draudė. Šabo diena, tai šeštadienis.
 
Praėjo du tūkstančiai metų. O žydai per tą laiką savo pastovumo, religijos reikalavimo, nepametė. Štai. Mano tėvas Albinas Baranauskas, gimęs 1924 metais, man dažnai pasakodavo, pats stebėdamasis, kaip griežtai prieškaryje (smetonmečiu) žydai laikydavosi šabo: šabo dieną jie būdavo tokie neveiklūs, kad patys net savo kiaulių nešerdavo – samdydavo kaimynus lietuvius, kad jiems kiaules pašertų. Mano tėvas tai matydavo.
 
Asociacijos priminė ir tokį dalyką, čia niekaip nesiderinantį, bet, galbūt, ir žinotiną: fašizmo ,,biblija“ buvo Kitlerio knyga „Main Kampf“ (,,Mano kova“). Tas nusikaltėlis sukėlė karą, kuris buvo žalingiausias žmonijos istorijoje.
Mūsų biblija – Donelaičio ,,Metai“. Poetų biblija – poetas Maironis.
2014 m.
 
 
Negyvenimas
 
* Buvo pulkelis metų, kai dėl kankinimo bangomis ir minčių sekimo negyvenau visiškai. Suminimalinau visą savo egzistavimą iki tik neišvengiamų veiksmų. Jų vienas būdavo telefono įkrovimas, kai jo įkrovos padala ekranėlyje bepalikdavo paskutinė. Kad ir šitai atlikčiau minimaliai, kad ir kroviklis būtų po rankom, pasiekiamas kuo trumpesniu keliu, pasidėjau jį ant knygų spintos, pro kurią praeidavau marširuodamas bute iš savo kambarėlio į virtuvę, ir atgal. Įsikrovęs (~135 litus kainavusį) telefoną, kroviklį tvarkingai apsukdavau jo ilgu laidu ir ,,grąžindavau“ į tą pačią vietą ant spintos.
Pasitaikydavo pasižiūrėti televizijos. Vienąkart (~2010 m.) pataikiau į vaizdelį, kuriame pamačiau tokį pat kroviklį kaip mano, jį apvyniojant laidu taip pačiai, kaip apvynioju aš. Supratau, kad tai manęs mėgdžiojimas, atkartojimas to, ką aš darau. Taigi KGB gaujelė mano ir judesius, ne tik judėjimą, žino, kažkiek mato, ką aš matau. Tokių manęs pamėgdžiojimo pavyzdžių kaip šis, esu matęs šimtus, netgi šimtų šimtus, jei imtume visą aplinką, kurią mano akys pamatė ir ausys išgirdo per dvidešimt su virš metų. Jau šitiek metų kenčiu KGB persekiojimą.
Toksai manęs atkartojimas viešojoje erdvėje vyksta jau daugiau, negu dvidešimt metų. Jeigu pasigilinčiau į prisiminimus, tai ši trukmė nusikeltų į dar ankstesnius, į sovietų laikus.
P.S. Štai dabar, šitai parašius, įjungė mieguistumo būseną, (o praėjusias dvi dienas labai kamavo dirbtiniu slogavimu, ir tokia suknia dirbtine savijauta, kad teko nemažai valandų ant žolės pagulėti savo tėviškėje atostogaujant). 2014.VII.29
 
Radijas šiandien sakė, kad JAV marsaeigis Marse nuo 2004 metų nukeliavo jau 40 kilometrų, tuo pasiekdamas šitokio keliavimo rekordą. 2014.VII.29
 
Man pasakyti paslaptį, tai kaip akmenį į šulinį įmesti. Toks kažkada buvau. O dabar išvis su niekuo nebendrauju. Kažkada – jau labai seniai – per radiją man pasakė: ,,Tavo draugai, tapo mano draugai“. Nepamelavo.
 
Ką jie daro!
* KGB srutų gaujelė, kankintojai, jau kelinti metai įjunginėja man ir skrandžio skausmą, kuris yra aštrus. Skausmas atsiranda labai staigiai, tiesiog akimirksniu. Tada tenka eiti užvalgyti. Šitaip nuo to dirbtinio skausmo vaduojuosi – užvalgymu arba pavalgymu. Kankintojai dažniausiai atsižvelgia į tai, kad valgiau, ir skausmą išjungia. Kitus kartus neišjungia.
O kai pavalgau, atsiskaito ir už tai: labai neretai įjungia skrandyje negalavimą, kuris panašus į nevirškinimą. Nuo to tenka vaduotis medaus užvalgymu, užgeriant jį vandeniu. Ne po kiekvieno pavalgymo šį dirbtinį nevirškinimo jausmą bangomis įjungia.
Šiuo metu įjungė kvėpavimo apsunkinimą ir dirbtinį slogavimą. Tokie, dirbtiniai, slogavimai prasideda irgi labai staigiai, per kelias sekundes. Natūralus slogavimas, kaip visi žino, per kelias sekundes neatsiranda. Per kelias ir nepranyksta. O dirbtinis slogavimas pranyksta iškart, kai tik jį išjungia. Dar įjungė dirbtinį ir dusulį. Labai dažnai įjungia dirbtinį bronchitą. Daug baudimų, daug galimybių nuotoliniu būdu bausti, KGB srutos turi – tokia nežmoniška jų aparatūra, kurios teisėsaugininkai niekaip iš jų neatima, nors prašinėju ir Saugumo departamento, ir Generalinės prokuratūros, ir kitų teisėsaugos institucijų. 2014 m. rugpjūtis
 
*Esu rašęs, kad KGB gaujelė (kurie kankina mane nuotoliniais kankinimais ir mano mintis seka) bangomis sutrikdo net judesius. Ne tik sutrikdo, bet juos ir išgauna, ,,padiktuoja“. Štai šiandien paryčiais vaikštinėjau po savo kambarėlį, išeidamas ir į koridoriuką, kurį vadinu holu. Gaujelei kažkodėl nepatinka, kad vaikščioju. Aišku iš to, kad dažniausiai pasunkina kankinimą, kai pradedu vaikščioju. O šįkart ,,šovė“ į mane ir šitaip: iš kambarėlio eidamas pro duris, aš spyriau koja į durų rėmą, tuo patirdamas nežmonišką skausmą. Iškart supratau, kad šis spyris buvo ne mano, bet bangomis iš KGB buveinės padiktuotas. Tam paaiškinimo man nei nereikia, bet tą patį momentą jie ir paaiškino eteriniu būdu – kad tai buvo bausmelė man už tai, jog vakar Saugumo departamentui nusiunčiau prašymus atimti gaujelės visą aparatūrą, kuria naudodamiesi jie mane kankina kankinančiomis būsenomis, ir seka mintis. Nors tuo momentu aimanavau iš skausmo, bet šį paaiškinimą išgirdau. Laimė, kad buvau su storom vilnonėm, mamos megztom kojinėm, tai vis mažiau koją nusimušiau.
Kai įjungia kojų šaldymą, tai ir vasarą dienavoju bei vakaroju su vilnonėm kojinėm.
Verta patikslinti, kad manęs kankinimus KGB gaujelė (neretai) taiko prie esančių aplinkybių. Pavyzdžiui, kankinimą šalčiu įjunginėja dažniausiai tada, kai oras būna šaltas. Ir atvirkščiai. Taigi, kai karšta, bangomis duoda karščio dar ir dirbtinio, o kai šalta – nepagaili dirbtinio šalčio. Laimės tebūna tik tiek, kad ne kiekvienąkart, minėtais atvejais, minėtus kenkimus įjungia, ir dar ta laimė, kad išjungia, kai kada, neilgai trukus po to, kai įjungė.
Dar nebus nuobodu išgirsti ir štai ką: kai po savo kambarėlį vaikštinėju, per langą stengiuosi nei nepažiūrėti. Tačiau ne visada tai pavyksta – norom nenorom pamatau kas už lango: vos prie lango prieinu (arba, kai klojuosi lovą, kuri prie lango),… tuoj išnyra iš už kampo ir nužingsniuoja koks nors (tyčinis) žmogus. Reikalas toksai. Gaujelės, kuri mano mintis seka, sėbrai, dėl manęs psichologinio terorizavimo tyčia, specialiai pražingsniuoja mano matomam plote, gavę iš gaujelės ženklą kada eiti. Kurie mano mintis, galvos funkcionavimą seka, detaliai žino mano judėjimą, ir tą momentą, kada aš prieisiu, ir prieinu prie lango. Ir šitaip mane ėda jau 20 metų. Bet, savaime aišku, šie vaikščiotojai nekankina kankinimais, kokiais mane gaujelės kankintojai kankina iš savo buveinės, naudodamiesi nuotolinio kankinimo aparatūrą.
Vilniuje (Fabijoniškių g. 43–11), 2014.VIII.23
 
Kažkada buvusią svajonę – Mindaugo paminklą Vilniuje atidengė 2003 metais. Žymiausiam Vilniaus architektui N., atsimenu, 1986 metais piršau mintį pastatyti Vilniuje Gediminą. O štai jau ir Mindaugas yra. Skulptorius, jei neklystu, norėjo pavaizduoti jį su karaliene žmona, bet paminklas pernelyg apibendrintų formų, tad išgauti siužetą vargu būtų pasisekę.
Nenuvalomas sniegas kaip reikiant žiemos vakarais. Dar ir šviesų padauginti nekenktų paminklui iš visų pusių.
Iki Mindaugo šioje paminklavietėje spėjo pabuvoti klasikinės formos fontanas, o dar anksčiau, kartą vasarą, čia koncertavo ,,Anties“ ansamblis – pavakary, man su vaikais namo begrįžtant iš vaikų darželio. Bet tai akivaizdžiai jau per smulku.
 
Didžiausią algą Lietuvoje sovietų laikais gaudavo Mokslų Akademijos prezidentas – 1250 rublių. Viceprezidentas gaudavo dviem šimtais rublių mažiau. Šitai sužinojau ~1976 metais. Kiemsargio alga buvo 70 rublių grynais. Tai buvo pati mažiausia (minimalioji) alga.
 
Laisvos Lietuvos laikais buvęs saugumietis Mykolas Žilinskas senatvėje padovanojo Lietuvai 1 700 savo paveikslų! Tai ne toks Žilinskas, kokie mano gyvenime KGB įrankiai  mano atžvilgiu (netiesiogiai) buvo. Tai plačiai žinoma. Bet mažai kas žino kaip jis pabėgo (į Vokietiją) 1940 metais rusams užėjus. Ogi geležinkelio bėgiais! Visi išvažiavimo iš Kauno keliai buvo jau užkirsti, tai jis... automobiliu! išvažiavo geležinkelio bėgiais. Jau turėjo automobilį. Tarsi prezidentas Smetona. Ar kaip Vailokaitis, kuris irgi negalėjo neturėti automobilio, nes buvo, bene, turtingiausias Kauno žmogus, buvo bankininkas. Beje, prezidento Smetonos vairuotojas buvo pavarde Abeltinis (gal latvis, pagal pavardės skambėjimą sprendžiant). Šio Abeltinio sūnus 1974 metais dirbo Mokslų akademijos Bibliotekoje. Kadangi ir aš joje tada dirbau, tai ir sužinojau kas Smetoną vežiojo. O kas dar Kaune turėjo automobilį, tai ir Vincas Kėvė. Ir tebuvo tokio ūgio, kad tik skrybėlė matydavosi važiuojant. Užtat šalia sėdintis Balys Sruoga matydavosi kaip krepšininkas.
,,Lietuvos aidas“ kartą įdėjo laikraštin minėto patrioto mecenato Žilinsko nuotrauką, prie straipsnelio apie jį, niūrią lyg pomirtinė kaukė. Paprieštaravau, tada šio laikraščio redakcijoje dirbdamas, kad džiugesnę tokio žmogaus nuotrauką reikia dėti. Bet balso niekada neturėjau.
Žodis ,,mecenatas“ – tai romėno pavardė, kuris menininkus materialiai rėmė.
 
Jei teisėsaugininkai pradėtų manęs kankintojų, ir jų buveinės, paiešką, tai gal vien dėl to kankintojai išsiskirstytų. O jei žiniasklaida kalbėtų apie mane ne vien tik parafrazėmis, bet ir apie tai, kad jie mane kankinimais kankina, tai gal liautųsi bent kankinančiomis būsenomis kankinę.
 
***
Gaila, kad gaujelę apnuoginau ir savo kentėjimus minėjau būtent šioje, o ne kurioje nors santūrioje savo novelėje – ši akivaizdžiai neakademiška. Bet gaujelės nusikaltimai sunkūs, tikri (faktiniai), man labai liūdni ir skausmingi, šaukiasi teisėsaugos sankcijų, kad ir kokiame kontekste būtų aprašyti. ,,Geruoju tai negali baigtis“, – kažkada dainavo mergaičių ansamblis ,,Mokinukės“. Ir aš taip sakau. Šio nusikaltimo (kad sekamos mano mintys, ir kad kankina per didžiulį nematomąjį atstumą) nesiliausiu viešinti tol, kol jis baigsis.
 
P.S. Kai išsiunčiau šią novelę Lietuvos radijui, iš KGB buveinės (eteriniu būdu) man pasakė: ,,Po tuoj“. Jau seniai kartoja ir žodžius ,,po to“, ,,paskui“, ,,patom“. Ką šie žodžiai reiškia, nežinau. Kai šį tekstą taisiau KGB srutų gaujelė bangomis mane veikdami vos neišgavo, kad parašyčiau „Albertinis“ vietoj pavardės „Abeltinis“
 
                                                                                                                           2014 metai
 
- daugiau nebus -