Laikas –- Dievas, kuris neleidžia visiems dalykams nutikti vienu metu. Iš pradžių atsiranda kibirkštis, tada planas ir pagaliau nutinka dalykas. Tam, kad išmestas kamuolys pataikytų į krepšį, mintimis nubrėžiam jam puslankį nuo rankos pirštų galiukų ligi tinkliuko, akimis pritraukiame lanką prie kamuolio lyg kamuolys jau spurdėtų ten, aplenkiam laiką ir tuo patikime kaip jau įvykusiu faktu, ir tik tada, tik tada paleidžiam kamuolį iš rankų. Viskas, taiklus šūvis lyg jau įvykusio veiksmo pakartojimas kino juostelėje, kamuolys nubrėžtu minčių taku susiranda tikslą ir kibirkštis išsipildo.
---
         Justė į aštuonmetę kaimo mokyklą atvyko pavėluotai, gal nuo antros ar trečios klasės. Vaikai jau buvo apsitrynę, pradėję sluoksniuotis ir skirstytis į grupeles. Buvo keli būsimi padaužos ir organizatoriai be aiškesnio lyderio, prie jų šliejosi vykdytojai, pasiruošę ilgai nesvarstydami sekti iš paskos.
        Klasėje aiški riba buvo tik viena: berniukai ir mergaitės. Jie vieni kitus tiesiog ignoravo, tiesiog dar nepajėgė ir nenorėjo suprasti, kas tie amžinai purvini, nevispročiai amžinai nusišnekantys marsiečiai ir nuobodžios, viską žinančios, bet niekur neskubančios princesės. Tačiau atėjus Justei viskas pamažu ėmė keistis. Iš pradžių iš gryno smalsumo paskui ir tie, nieko aplink nematantys ir visur skubantys marsiečiai lyg kažką keisto ir neatrasto pastebėję ėmė stabtelti bėgdami pro Justę, atsigręžti jai atsistojus deklamuoti eilėraštį, prikąsti liežuvį, kad nepasirodytų kvaili, arba atvirkščiai, garsiau ir šauniau už kitus kažką sušukti jai einant pro šalį. Justė nebuvo kažkuo išskirtinai gražesnė už kitas likusias mergaites, kurių, beje, buvo dar penkios, ir beveik dvigubai mažiau nei berniukų, bet turėjo kažkokį naujokės pranašumą. Lyg žinotų „aš čia atėjau vėliau, bet esu geresnė už kitas, tik man nereikia to rodyti. Kam reikės, patys pamatys ir supras“. Ji niekur neskubėjo ir su nieko nesistengė iškart susidraugauti. Galbūt todėl, kad mergaičių buvo vos kelios, tad jos stengėsi visur laikytis išvien, kad nors kiek atsvertų tą gaują. Justei dar nereikėjo nieko rinktis, ji galėjo ir norėjo būti pati savimi.
 
          Andrius, kaip ir visi likusieji, čia jau trynėsi nuo pat pirmos rugsėjo pirmosios. Nors gal žodis „trintis“ nelabai tinka Andriui, nes jis iš pradžių net nesuvokė pertraukos prasmės. Jam patiko tvarka, aiškumas ir taisyklės. Per pirmą pamoką, kai reikėjo pasakyt savo vardą, pavardę ir mokytoja aiškino mokyklos taisykles, jautėsi pakankamai drąsiai ir užtikrintai. Nors mama, atvedusi į mokyklą, jau buvo išėjusi. Tačiau nuskambėjus skambučiui į pertrauką, kai visi išbėgo į lauką, kažkiek pasimetė ir drąsa išgaravo. O kam to reikia, mąstė jis, jeigu jau pamokos, tai pamokos, kam reikalingos tos pertraukos ir ta netvarka. Jeigu reikia į tualetą, ir taip galima paprašyti, dar galėtų būti pertrauka pavalgyti. Jis augo tolėliau nuo gyvenvietės, vienkiemyje, todėl pertraukų šurmulys jam buvo bauginantis ir nesuprantamas. Tiesa, vėliau Andriui pertraukos visai pradėjo patikti, bet tik tada, kai susidraugavo su Tadu ir abu susigalvojo pertraukų ritualus. Per pirmąją dažniausiai eidavo į stadioną, tai prie turniko, tai prie metalinės tvorelės, per antrą priešpiečiai pagal talonus, trečia pertrauka buvo skirta kelionei iki parduotuvės. Andrius nepriklausė klasės elitui, bet taip pat nebuvo pastumdėlis ar padaužų pataikūnas, jam užteko to vieno draugo, kad abu jaustųsi pakankamai saugiai.
          Justės atsiradimas neturėjo pakeisti ramaus ir nusistovėjusio Andriaus trynimosi, nes jis prigimties buvo drovus, ir mergaitė neįėjo į jokius jo tvarkingus mokyklos ritualus. Jeigu ne vienas bet... Justę pasodino tiesiai suolu priešakyje. Andrius mokėjo susikaupti per pamokas ir išlaikyti dėmesį, jam viskas sekėsi, išskyrus vieną ar dvi pamokas, kurios pradėjo buksuoti nuo antros klasės. Bet netgi jam būdavo nuobodžių akimirkų pamokų metu, kai mintys eidavo pasivaikščioti. Bijodamas būti pagautas, jis retai spoksodavo pasukęs galvą į langą, verčiau pradėjo studijuoti Justės plaukus. Pirmiausia pastebėjo, kad jų atrodė daugiau nei kitu mergaičių, jie dažniausiai nebūdavo surišti į kasą, baigėsi sulig pečių linija ir galiukai truputį garbanojosi. Kartais jis susikeisdavo vietomis su savo suolo draugu, kaip sau ir jam sakydavo, dėl smagumo, bet iš tikro – kad galėtų vogčiom patyrinėti Justės profilį. Bet drąsiau ir patogiau jautėsi tiesiai už nugaros, nes taip negalėjo būti pagautas spoksantis, be to, arčiau Justės buvo kažkaip tiesiog jaukiau. Iš pradžių jis nebandė jos kalbinti ar kitaip atkreipti į save dėmesį. Jam ir taip atrodė per daug to, ką tada turėjo.
         Per vieną matematikos pamoką mokytoja aiškino skliaustų taisykles (5+8)*2 = (3+4)*(2+1)=. Andriui matematika buvo vieni niekai, be to, jis jau seniai žinojo šias taisykles bei iš karto galėjo pasakyt atsakymus. Taisyklės buvo jo arkliukas. Mokykloj susirgus vienai pradinių klasių mokytojai, pirma ir trečia klasės buvo sujungtos į vieną ir mokytoja pusę pamokos aiškino pirmokams, pusę trečiokams, likusį laiką jie dirbdavo savarankiškai. Jau tada Andrius keldavo ranka į trečiokų klausimus, nes būdavo kažkaip nesmagu, kad jie visi tyli ir nežino atsakymo. Todėl dabar Andrius nuobodžiavo ir studijavo Justės profilio linijas. Staiga ji atsisuko, pasižiūrėjo tiesiai į jį ir Andrius suprato: buvo pričiuptas. Žvilgsnis ilgai neužtruko, be to, abu nieko nepasakė, tad nuraudęs Andrius pradėjo spręsti skliaustų daugybą. Mokytoja jau buvo įpusėjusi šeštą dešimtmetį ir gerokai išbarsčiusi per tuos metus kantrybę, ji kažko supykusi smarkiai spaudė kreidą, ji cype, geriau įsižiūrėjus matėsi, kaip trupa ir byra maži jos gabaliukai. Tuomet Justė atsisuko ir perdavė raštelį. Tai nebuvo pirmas kartas, dažnai kvaili rašteliai keliavo po klasę su prierašu „siųsk toliau“. Paprastai tas prierašas ir būdavo pats prasmingiausias užrašas. Tik šį sykį Andriui pasirodė, kad įvyko kažkas kitaip. Ar dėl to, kad neseniai buvo pagautas, gal rankos judesys šį kartą buvo kitoks.
         Raštelyje buvo užrašas „Kaip mania, ar kreidai skauda?“ ir viskas, jokio „siųsk toliau“, jokių kvailų karikatūrų su kakojančio katino pakelta uodega ir ūsais atvaizdo. Šito Andrius mažiausiai tikėjosi, jeigu jau raštelis skirtas jam, jis turėjo skambėt „ko spoksai?“ arba „ar aš tau graži?“
         Pavasarėjo, kovo pradžia, lyg dangus paklustų kalendoriui, iškart atnešė atlydį. Naktimis dar pašaldavo, užtat nuo vidurdienio sniegas pradėdavo tirpti ir graužėsi mažais upeliukais per apledijusį rogių kelią. Andriaus kelias namo vingiavo pro ežerą, kur karkartėmis pravažiuodavo koks vežimas, o žiemą jis virsdavo arklių kanopų sutryptu, rogių šliūžių išslidinėtu keliu. Žiemą dažnai užpustydavo, todėl rytais vietomis nelikdavo jokio ženklo ir klampodamas per sniegą Andrius tik kojomis galėjo pajausti iškrypęs iš kelio ir einantis per minkštesnę žolę. Bet tai jokio skirtumo, jeigu kelio vis tiek nesimato, taip dar greičiau ir tiesiau, nereikia atkartoti kelio vingių. Tik ėjimas nosies tiesumu dažniausiai būna juokingas, nes kad ir kaip tiesiai beklampotum, atsigręžęs atgal gali pamatyti iškreivotą brydę, nė iš tolo neprimenčią tos žvilgsnio į horizontą nutiestos linijos. Atrodytų, kad ėjimas tiesiai priklauso nuo to, kuriuo pusrutuliu tuo metu galvoji. Ir kelias vingiuoja sulig minčių šokinėjimu.
         Tą dieną Andrius ėjo paskendęs savo mintyse, ir tik koks skersai kelią ledą išgraužęs didesnis upelis priversdavo stabtelti, trumpam atitrūkti nuo minčių ir perderinti žingsnius, kad kojos nesušlaptų. Andrių suglumino Justės klausimas, jis iškart norėjo rašyt „neskauda“ – kreida negyva, bet jausdamas, kad toks atsakymas per daug akivaizdus, teparašė – „nežinau“ ir kažkodėl šalia nupiešė šuniuką. Gal dėl to, kad vienas žodis atrodė nederamas. Ir dabar Andrius dar mažai galvojo apie atsakymą, jį neramino, kodėl Justė uždavė tokį keistą klausimą. Kodėl ir kodėl jo paklausė? Jeigu jau paklausė, ar skauda, vadinasi, ji galėjo pagalvoti ar įsivaizduoti, kad kreida gyva. Ir Andrius mintyse staiga kreida atgijo – tvarkingai sudėti dėžutėje naujos kreidos gabaliukai staiga pavirto mažais nykštukais, besikalbančiais tarpusavyje. Jie ginčijosi, kuris šiandien bus ištrauktas iš dėžutės, kokie žodžiai ir kokios taisykles bus parašytos ant lentos. Kuris vaikas juos galėtų paimti į ranką ir kuris labiausiai norėtų, kad paimtų. Taip užsisvajojo, kad grįžęs namo iš karto norėjo visa tai užrašyti Justei, kol nykštukai gyvai diskutavo jo galvoje.
          Iškratęs stalčius, nerado jokio tinkamo popieriaus lapo, o ant bet kaip išplėšytų, apglamžytų ir aprašinėtų skiaučių netinka rašyti laiško Justei. Jis pasiėmė pusstorį sąsiuvinį ir tvarkingai žirklėmis iškirpo vieną lapą. Tada pradėjo kurti savo pasaką su kreidukais nykštukais, piktąja kempine ragana ir lenta, kuri pasakoje virto mūšio lauku.
        Andrius nedrįso paklausti, ar patiko pasaka apie kreidukus, kurioje nebuvo atsakymo, ar jiems skauda, bet netrukus sulaukė dar vieno klausimo. Tada Andrius lengviau atsikvėpė: „jeigu vėl gavau raštelį, vadinasi, pasaka greičiausiai patiko“. Sulaukęs klausimo, kur skrenda medžio lapai, jis įsilipo į medį, prisiskynė lapų ir pradėjo juos mėtyti pavėjui. Vieno medžio nepakako, jis įsilipo į kitą ir netrukus pastebėjo, kad skirtingų medžių lapai skrenda skirtingai: smulkesni vartaliojasi, blaškosi, didesni – klevo – pamažu linguoja į šalis arba pagauti vėjo sklendžia kaip ereliai. Kai gavo raštelį su klausimu, kodėl berniukai juokiasi iš kvailų dalykų, iš karto atrašė: „nes kvaili dalykai juokingi“.
          Justė taip lengvai nepasidavė: „kodėl kvaili dalykai juokingi?“ Toks klausimas jį suglumino – kaip galima atsakyti, kodėl juokingas dalykas yra juokingas? Gal Justė nežino, kas yra kvailas, juokingas dalykas? Grįžęs namo parašė berniukišką juokingą istoriją, kuri jam atrodė pati juokingiausia. Kaip kartą karštą dieną jie išgėrė limonado butelį, į jį už kampo keliese iš eilės prisiusiojo. Užkimšo kamštį, kad atrodytų kaip naujas. Tada kaip niekur nieko pasiūlė klasiokui atsigerti labai skanaus limonado. Vėliau kaip jis spjaudėsi, kai pasakė, ką geria, nes po kelių gurkšnių tas suprato tik kad labai keistas skonis. Vietoj smagaus juoko sulaukė „nesupratau, kas čia juokingo?“ Kaip vien tai, kaip jie iš eilės siusiojo stengdamiesi pataikyti į mažą kakliuką, iš kojų verčia.
          Dar Justė paklausė: „ar vėliau atsiprašėte to berniuko?“ Andrius tada suprato, kad ne visi juokingi dalykai visiems vienodai juokingi.
          Vietoj atsakymo pats paklausė: „o kas tau juokinga?“ „Tu man juokingas“, – parašė Justė.

Prabėgo vasara.
 
        Jiedu susitiko po pamokų išėję iš rūbinės. Andrius paėmė Justės kuprinę, kurios dar buvo nespėjusi užsidėti, ir užkabino už dviračio rankenos. Gaivus rugsėjo pabaigos vejas prabėgo pakelės smilgomis, saulė sumirguliavo pro lapus, nepaklusni plaukų sruoga užkrito ant Justės akių, ji nusišypsojo ir nubraukė ją ranka. Andrius jautė ir suprato, kad dabar įvyks kažkas ypatingo. Justė daugiau neberašė ant popieriaus skiaučių, neuždavinėjo savo klausimų, jiedu neskubėdami ėjo ir iš tikro kalbėjosi. Besikalbėdami priėjo kaimo parduotuvę, ten Andrius nupirko dvi porcijas ledų, nors buvo jau vėsoka, nesugalvojo, ką daugiau pirkti. Prisėdo ant suoliuko prie parduotuvės, ten Justė tyčia išsiterliojo nosį ledais, Andrius padarė tą patį ir abu juokėsi iš juokingo kvailo dalyko. Andrius norėjo, labai norėjo, kad jiems atsitiktų dar kažkas gero, ir pasiūlė pavėžėti Justę dviračiu ligi namų. Jie lėkė dviračiu, Andrius, tiesa, nematė, bet mintyse įsivaizdavo, kaip plaikstosi plaukai, kaip šypsosi Justė.
       Ši kol kas svajonių popietė turėjo būti ypatinga, tokia ypatinga, kad ji negalėjo nutikti šiandien ar rytoj. Nes šiandien popietė, panašu, bus tokia kaip ir vakar, rytoj niekas negali taip daug pasikeisti, kad staiga taptų ypatinga popiete. „Tik jeigu aš stengsiuosi ir rimtai pasiruošiu, būtinai kažkada ateis tokia popietė“, – mąstė Andrius. Žodžius „tu man juokingas“ galima suprasti įvairiai, bet Andrius pagalvojo, kad tai gerai.
       Galbūt ne iki galo gerai, bet tos kibirkšties pakako, kad jis pradėtų svajoti. Svajoti apie ta ypatingą popietę. Tuomet atsirado planas.
      Ypatingos popietės planas negali būti paprastas ir lengvas – ypatinga popietė ateis tada, kai aš iškarpysiu savo klausimų sąsiuvinį. Tą sąsiuvinį, kurį karpė ir rašė atsakymus, pasakas, pamąstymus Justei. Taip ji turės laiko mane pažint,i ir jeigu aš labai stengsiuosi su atsakymais, turėčiau jai patikti. Tuomet ji negales pasakyt „ne“, kai pasiūlysiu palydėti namo, tuomet ji tyčia išsiterlios nosį, nes jai bus linksma su manim, tuomet ji šypsosis, kai lėksim dviračiu, nes jai bus gera.
       Namo Andrius grįždavo su Tadu, iš pradžių kartu, vėliau kelias išsišakodavo, trumpesnis kelias pro ežerą eidavo pro Andriaus namus, ilgesnis žvyrkeliu buvo patogesnis Tadui. Tadas retai kada rinkdavosi kelią pro ežerą, nes jis tik vasarą paprastai pakankamai išdžiūdavo, kad būtų patogus Tadui. Tiesa, netgi tada vietomis reikdavo siauru takučiu brautis pro aukštą žolę. Todėl, jeigu tik užsimegzdavo gera vyriška kalba apie vyriškus reikalus, jiedu namo traukdavo plačiu vieškeliu. Dabar Andrius vis dažniau atsisveikindavo su Tadu prie kryžkelės ir traukdavo pro ežerą, kad galėtų mintyse pabūti su Juste. Paprastai vis kartodavosi ta ypatinga popietė, su vis naujomis detalėmis ir naujomis temomis pokalbiui, kartais ypatinga popietė pavirsdavo ekskursija autobusu, kur jiedu stebuklingai susiklosčius aplinkybėms sėdėdavo greta. Kartais susirgdavo visa klasė ir pamokos vykdavo tik Justei su Andriumi, kartą apsirgo netgi mokytoja ir jiedu pamainomis buvo mokinys ir mokytojas.
      Klausimų sąsiuvinis pamažu plonėjo, jiedu kaip įprastai apie raštelius nesikalbėjo, tik kartais nusišypsodavo vienas kitam. Tai buvo lyg kažkoks ypatingas suokalbis. Klausimai buvo įvairūs, kartais jiems atsakyti užtekdavo tos pačios popieriaus skiautelės ir pamokos laiko, bet dažniausiai Andrius iškart nieko neatsakydavo ir pasilikdavo namų darbams. Kartais klausimai nutrūkdavo ir Andrius nekantriai laukdavo naujo raštelio iš Justės, bet niekuomet jos neragindavo, nes manė, kad klausimams ateiti irgi reikalingas laikas. Kelis sykius Andrius bandė sugalvoti klausimus Justei, bet tas žaidimas nebuvo toks įdomus, atsakymai dažniausiai būdavo lakoniški ir trumpi.
      Besibaigiant sąsiuviniui, Andrius pradėjo repeticijas, joms būtinai buvo reikalingas dviratis. Užsikabindavo kuprinę ant rankenos, Tado paprašydavo atsisėsti ant bagažinės, tepaaiškinęs, kad čia toks žaidimas, mindamas kalbėjosi stengdamasis suderinti kvėpavimą, kad balsas neatrodytų uždusęs. Ypatinga popietė jo vaizduotėje buvo tartum kokia spindinti užuolaida, skirianti dabartinį jo gyvenimą nuo ateities. Andrius niekada nemąstė, kas bus po tos popietės. Jis nežinojo, kaip reikia draugauti su mergaitėmis, bet tikėjo, kad viskas turi eiti iš eilės.
--
         Laiko Dievas turi vieną keistą savybę, dėl kurios yra sakoma, kad jo negalima apgręžti. Tvarka ir harmonija kuriama pamažu, o netvarkai sukurti užtenka akimirkos. Išslydusi iš rankų lėkštė sudūžta į daugybę smulkių dalelių ir nėra paprasto ir greito būdo jai sugrąžinti į tas pačias rankas. Jeigu kam nors tai pavyktų, jis apgautų laiką.
---
        Prabėgo dar viena vasara. Paskutinis Justės klausimas, kuriam buvo iškirptas jau gerokai aptrinto sąsiuvinio lapas, buvo „kiek laiko trunka akimirka?“ Iš pradžių Andrius pasistatė laikrodį su sekundine rodykle ir nejučiom iš karto sumirksėjo. Kažkodėl norėjo, kad akimirka, kuri bus atsakymas į Justės klausimą, truktų kiek įmanoma ilgiau. Tuomet sėdėjo ir žiūrėjo nemirksėdamas į laikrodį vieną, antrą, trečią minutę. Akyse kaupėsi ašaros, rodyklės pradėjo lietis, bet Andrius nenorėjo pasiduoti. Tuomet pastebėjo, kad sekundinė rodyklė tartum sulėtėjo, iš pradžių bėgusi tik, tik, tik, dabar vilkosi TIK,,,,,TIK,,,,,TIK. Andriui pasirodė, kad tarp dviejų TIK jis spėtų suskaičiuoti iki dešimties.
       Susikaupusi ašara nusirito ir ištiško ant paskutinio popieriaus lapo, šalimais paptelėjo dar viena. Šlapios dėmės pamažu plėtėsi ir įgavo savitas formas. Tos formos buvo skirtingos, Andrius pagalvojo, kodėl formos skiriasi, ašaros tai vienodos? Tačiau tučtuojau susigrizbo, kad tokio klausimo nebuvo, taip pat suprato, kad greičiausiai jau sumirksėjo ir ne kartą taip ir neužfiksavęs savo rekordo. Į keistą klausimą parašė keistą atsakymą – „akimirka trunka tiek, kiek spėji suskaičiuoti.“ Dar pagalvojęs pridūrė, kad paprastai niekas neskaičiuoja, tuomet akimirka ir trunka akimirką
      Per pertrauką, kada paprastai su Tadu eidavo į parduotuvę, Andrius ranka kišenėje gniaužė kapeikas, skirtas dviem porcijoms ledų, ir stebėjo Justę. Nors galėjo prieiti ir pasivedėti ją atokiau nuo kitų mergaičių, delsė ir laukė, kada pagaliau ji pati bent trumpam atitrūks nuo būrio. Pertrauka ėjo į pabaigą ir Andrių jau apėmė panika, kad taip niekada ir nenutiks, o juk šiandien privalo nutikti kažkas ypatingo.
      Tuomet jis suskaičiavo iki dešimties, įkvėpė ir iškvėpė ir sparčiais žingsniais nuėjo Justės link. Šiek tiek per šiurkščiai paėmė už rankos, pasuko link savęs, du žingsnius patraukė nuo mergaičių ir skiemenuodamas kaip sakomi mintinai išmokti eilėraščiai pasakė: „Juste, aš šiandien noriu tave palydėti namo.“ Tiesa, Andriui pasirodė, kad šituos žodžius ištarė ne jis pats, o kažkas kitas, jam tie žodžiai pasirodė per daug neįtikėtini.
        Justė nusišypsojo, pažvelgė į sutrikusį Andrių ir tebešypsodama pasakė: „o labai gerai, šiandien mano eilė pirkti ledus, seniai norėjau tave pavaišinti, tu taip įdomiai rašai, o man labai patinka skaityti.“ Žodžiai paglostė Andriaus širdį, jis įgavo daugiau pasitikėjimo ir drąsos ir paklausė: „Aš tau norėjau pirkti ledų, iš kur žinai apie juos, kodėl tavo eilė, mes juk nesitarėm...“ Tada Justė papasakojo, kad paprastai namo eina kartu su Rolandu ir kad jie paeiliui vienas kitam perka ledus. Rolandas buvo vienas iš klasės padaužų ir Andrius niekaip negalėjo suprasti, apie ką jie gali kalbėtis, Justė juk tokia ypatinga, jai gi patinka skaityti. „Rolandu? Kaip su Rolandu, jis gi jis gi neiškarpė savo klausimų sąsiuvinio.“
       „Kokio sąsiuvinio?“ – dabar jau nustebo Justė. Nesulaukus atsakymo ir matydama sutrikusį Andrių, tarsi ramindama pridūrė, kad Rolando tėvai vasarą persikraustė į namą šalia jos gyvenvietėje, kad Rolandas visai ne toks, koks nori pasirodyt klasėje, kad jis labai linksmas ir draugiškas ir kaip jie smagiai leido laiką vasarą. Dar pridūrė, kad nors su Rolandu linksma po mokyklos, mokykloje jai labai įdomu uždavinėti klausimus ir skaityti Andriaus pasakas, ir kad Rolandas tokių pasakų tikrai nesukurtų. Dar paragino Andrių prisijungti šiandien prie jų ir kartu pažaisti, bus tikrai smagu.
 
             Lauke niekas nepasikeitė, vėjas prabėgo pakelės smilgomis, saulė sumirguliavo pro lapus, klevo lapas atitrūko nuo šakos ir siūbuodamas į šalis tekštelėjo į balutę. Nuo lapo link balutės kraštų nusirito vandens raibuliai.