Pavargau

Pavargau. Be žodžių – nuo minčių.
Snaigės krenta, krenta baltu liūdesiu.
Žiemos vėją rankomis liečiu –
Ak, šiaury, galbūt mane užgrūdinsi?
 
Ledo gniaužtais spausk, suspausk stipriau –
Te širdis man akmeniu pavirsta,
Te į kraują šaltis įsibraus,
Te pradingsta jausmas mano pirštuos.
 
O po to... Po to tegul kas bus –
Statula bereikšmį turi veidą...
Pusnyse stovėsiu, vėtros pūs –
Mano tuščią žvilgsnį gal palaidos.
 
Gal palaidos tai, ko neturiu,
Netekau seniai, dabar ir vakar.
Kryžkelėj prie užsnigtų kelių
Nematau aš net menkiausio tako.
 
Pavargau. Todėl dabar lieku
Tik vėsa, o ne šiltu ugniakuru...
.................................................................................
 
Kelias mano mintys iš sniegų,
Lyg vaiduokliai klaidžioja kas vakarą...
 
kaip lietus

2017-01-27 00:04:43

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2017-01-27 22:16:44

Pavargau. Todėl dabar lieku
Tik vėsa, o ne šiltu ugniakuru...


Vėsa nesugebėtų tokių jausmingų ir puikių eilių sueiliuoti. Reiškia - tai liepsnojantis ugniakuras.

Vartotojas (-a): Vasara7

Sukurta: 2017-01-27 17:24:18

minorinė gaida, šiek tiek paslaptingumo ir labai jausminga

Vartotojas (-a): sada

Sukurta: 2017-01-27 13:32:56

Labai patiko. Atrodo, kad mano nuotaiką ir mano jausmus perteikėte. Kažkaip net... susigraudinau. Ačiū. Gera Jus skaityti. Sėkmės.

Vartotojas (-a): bitėžolė

Sukurta: 2017-01-27 10:12:29

Tikrai - įspūdingai gražu ir prasminga.

Vartotojas (-a): delioren

Sukurta: 2017-01-27 00:20:53

Būna ir taip. Patiko.

Vartotojas (-a): Saulėlydis

Sukurta: 2017-01-27 00:12:06

Tobula... Pasiimu atminčiai