Senolio Nemuno, Nevėžio
Pakrančių smėly, krantuose,
Žinau, paliktos mano pėdos,
Kai ievos maudės žieduose.
 
Tai buvo laimė gimti, augti,
Skaičiuoti darbus ir metus,
Kur upės dvi per žemę plaukia
Ir toks vaiskus, gilus dangus.
 
Šalia miesteliai, jų bažnyčios,
Čia pat ir Kaunas išdidus.
Gimtasis kaimas, senos gryčios
Saugo gražių žmonių vardus.
 
Sielą gaivino partizanai,
Poetų žodžiai, knygnešiai,
Laisvės viltis karšta ruseno,
Juk jos vienos argi mažai?
 
Raudondvaris, Zapyškis — mano uostai,
Dar Ežerėlis, Vilkija...
Dar ir daugiau gi suskaičiuotum,
Tokia miela man jų gija.
 
Nevėžio, Nemuno glėby...
Tiktai gyvenimo toks trumpas skirtas laikas,
Tačiau laimingas juo esi,
Kaip būna motinos glėby laimingas vaikas.